Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Audio sistemos

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Čia kažkokia komponentinė audio sistema, sudaryta iš daugelio dalių ir bendrai tai atrodo gražiai, ir prabangiai, ir matyt garsiai groja ir daug kainuoja.

Audio sistemos - tai kai ne šiaip sau koks nors magnetofonas ar patefonas, o visa ištisa audio sistema, susidedanti iš daugelio komponentų. Esminiai komponentai paprastai būna bent jau koks nors geresnis stiprintuvas ir kolonėlės, bet dažniausiai atsiranda ir koks nors ekvalaizeris, fonokorektorius, pradinis stiprintuvas, galios stiprintuvas, tiuneris, CD grotuvas ir dar kas nors.

Paprastai taip sakoma, kai turimas omeny koksai nors muzikinis centras arba kaip kiti sako - audio centras.

Geros audio sistemos būna komponentinės, sudarytos iš daugelio paskirų dėžių, kurioms prireikia ištisos spintos. Tada ta spinta gražiai atrodo, turi daug lempučių, prieblandoje maloniai šviečiai ir šiaip daro didelį įspūdį. Tokios sistemos vadinamos Hi Fi (High Fidelity) sistemomis, mat turi gerą garsą.

Žymiausi, ne nišiniai, bet populiarūs ir garsūs tokių audio sistemų gamintojai - kažkodėl daugiausiai japonų kompanijos, nors yra ir kitų. Tiksliau, dalis iš jų yra, bet dalis sužlugo po kadaise visus nusiaubusios didžiosios audio krizės. Bet ar firma išliko, ar neišliko, firmų vardai ir prekių ženklai čia visvien verti dėmesio:


Daugelis šių gamintojų dabar jau primiršti, kiti gi pakeitę logotipus, o treti laikomi tik pigiausių sistemų gamintojais, bet išties gi vienu ar kitu metu tos kompanijos buvo realiomis audio sistemų lyderėmis. Tai štai verta čia pasižiūrėti, paieškoti - o žiū, surasi ką nors iš senų gargarų, užimančių gerą spintą, o paaiškės, kad toks gargaras pasižymi išskirtiniu garsu, kurį net ir audiofilai vertina.

Sovietmečiu būdavo ir sovietinių audio sistemų, tačiau jos būdavo gana prastos, geriausia gi buvo laikoma tokia Radiotehnika iš Rygos, nes bent kažkiek bandė pamėgdžioti vakarietišką aparatūrą. Tačiau visvien savo galimybėmis tokios sistemos nusileisdavo tiesiog eiliniam aukštesnės klasės japoniškam magnetofonui. Gi tuos magelius irgi bandė sovietai gaminti, tai geriausi skaitėsi Vilma, bet ir apie šiuos istorijos buvo tiesiog anekdotus primenančios.


Audio aparatūros dizaino periodai

Seni audiofilai puikiai žino, kad aparatūros gerumą dažniausiai galima nustatyti, vos į tą aparatūrą pažvelgus, nes jau pagal išvaizdą matosi, kokiame periode aparatūra buvo geriausia ar kokybiškiausia, nes dizainas viską rodė. Tai čia tuos periodus jums apžvelgsime:

  • Medinis periodas - sena lempinė aparatūra, neretai turinti visai gerą garsą, tačiau atisliekanti technologiškai, nes tame periode buvo tik radijo imtuvai, patefonai ir juostiniai magnetofonai. Taip pat smarkiai ši aparatūra atsiliekanti mechaniškai. Tačiau dažnai turi radijo lempas, tai reiškia, kad gera. Tos radijo lempos užtikrindavo realiai gerą dinaminį diapazoną.
  • Sidabrinis periodas - aparatūra sidabrinės spalvos, kampuota, daugiausia tokia gaminta nuo kokių 1970 metų ir jei yra japoniška ar kitų normalių gamintojų - tai dažnai laikoma, kad pati geriausia iš visų. Realiai šis tas priklauso nuo metų - anksčiau, nei maždaug 1970, gera buvo tiktai ta apratūra, kuri su lempomis. Tik apie 1970 atsirado Hitachi, o paskui ir kitų firmų tranzistoriai, palaikantys didelį galingumą ir didelį dinaminį diapazoną, tad vėliau jau ėmė rastis ir gerų tranzistorinių apratų, čia kaip kas pasitaikys. Visgi periodas geras, kai niekas negailėjo pinigų garso aparatūros gamybai.
  • Kvadratinis periodas - apie ankstyvus 1980 pasirodė tokie dizainai, jie visur turi daug visokios elektronikos prikaišiotos. Aparatūra prastesnė, nes turi daug plastmasės ir nelabai patikimų elektromechaninių jungiklių bei dulkėms jautrių kintamų rezistorių, tačiau vis dar gera. Atskiriama pagal tai, kad visur viskas kampuota, iki menkiausių detalių, kurios visos kvadratinės, netgi garsiakalbiai kvadratiniai. Būdingas ankstyvas skaitmeninės technikos naudojimas, todėl dažnai pasižymi prastesniu patikimumu, nors garso kokybė gali būti visai gera. Šiame periode yra nemažai aparatūros, kur plastmasės yra spalvotos, ir tai visai nebūtinai yra blogai, tačiau visgi dominuoja pilka ir juoda spalvos.
  • Juodas kampuotas periodas - kai aparatūra pasikeitė į tiesiog juodą, dažnai imituojančią juodą metalą, dizainu panaši į tą ankstesnį sidarbrinį periodą, tačiau jau juodos spalvos. Pagal kokybę skaitosi gerokai prasčiau už sidabrinį periodą, bet visgi neblogai dar. Paprastai čia nebūna tokių bėdų su skaitmeniniu valdymu ir mygtukais, kokios būdingos kvadratiniam periodui, nes nepasiteisinusių nesąmonių gamintojai atsisakė, vietomis grįždami prie geresnių sprendimų. Kuo daugiau plastmasės - tuo prastesnis aparatas, kuo daugiau metalo - tuo geresnis, kuo labiau kampuotas dizainas - tuo geriau. Geresnė aparatūra turi plastmases, į kurias pridėta pagražinančių priedų, duodančių švelniau sidabrinį atspalvį, tai irgi biškį geriau. Neretai aparatai dar ir nudažyti, yra chromuotų plastmasių, yra metalinių dalių. Kuo dagiau metalinių detalių ir gerai atrodančio paviršiaus - tuo geriau, nes tai reiškia, kad į bendrą kokybę gamintojas vis dar investavo.
  • Apvalainų plastmasių periodas - čia jau tas laikas, kai smarkiai įsisuko Didžioji audio krizė, tad apratūra vis prastesnė ir prastesnė. Bendras dėsnis - kuo apvalesnės plastmasės ir kuo mažiau metalinių detalių apipavidalinime, tuo prastesnis daiktas. Būdingas pigios juodos nekokybiškai atrodančios plastmasės plitimas. Netgi pas geresnius gamintojus čia ima rastis stebėtinai nekokybiškos, negražios plastmasės. Visokia plastmasė su sidabriniu atspalviu dingsta ir lieka tik pigi juoda piguva, nes visi gamintojai bando taupyti, iš paskutiniųjų konkuruodami su kiniečiais. Bet taupymas atsispindi kokybėje, kuri pavirsta į šūdą - kaip atrodo išorėje, taip ir viduje. Kokybės ir išvaizdos kritimas susijęs dar ir su tuo, kad gamyba masiškai perkeliama iš Japonijos ir Pietų Korėjos į Kiniją.
  • Kosminių plastmasių arba ledinukų (tokių saldainių) periodas - čia aparatūra turi daug raitytų formų plastmasių, kurios visaip spalvotos, o taip pat turi ir daug spalvotų lempučių. Šituo metu jau vyko masiniai didžiausių audio kompanijų bankrotai ir perpardavimai, tad aparatūros kokybė neretai kritusi iki mažiausios kainos ir viskas. Tipiški visokie bass-boost ir panašūs pagerinimai, kurių dėka garsas pasidaro duslus, tačiau prisideda daug žemų bumčikų, kurie padeda parduoti aparatūrą paaugliams. Gamintojai pradeda aparatūrą pardavinėti, ne tiek remdamiesi jos kokybe, kiek išvaizda. Aparatūra labai lengvai atskiriama pagal savo būdingas labai smarkiai išsiklaipiusias formas, turinčias visokius atsikišimus į visokias puses ir įvairias permatomų plastmasių spalvas. Daugelis senesnių gamintojų šiame periode jau buvo pasidarę arba darėsi absurdišką rebrandingą, tad prastą aparatūrą galima atskirti dar ir pagal tai, kad gamintojo logotipas pradedamas rašyti ne kampuotomis, o apvalainomis raidėmis.

Aišku, reikia suprasti, kad be šių periodų, buvo ir visokių tarpinių variantų. O ir gamintojai į dizainą žiūrėdavo skirtingai. Kai kurie į dizainą įdėdavo nemažai pinigų, tad būdavo ir taip, kad iš dizaino - tai sidabrinis ar juodas kampuotas periodas, bet aparatūra visvien šūdas. O būdavo ir atvirkščiai - dizainas gal ir kiek prastokas ir pigokai atrodantis, bet aparatūra kartais stebėtinai geresnė, nei galima tikėtis.