Rusiška kultūra

Rusiška kultūra - tai, savo esme, mišinys iš kelių sociokultūrinių sudedamųjų, turintis itin daug pompastiškumo, smurto ir galios santykio, pramaišiui su visišku antisocialumu. Šiuo atžvilgiu šita kultūra sunkiai suprantama normalaus pasaulio žmonėms, o pačių rusų kartais įvardinama kaip "mįslinga rusiška dūšia".

Visi aksesuarai vietoje - balalaika, kažkoks komunistinis paveikslas, degtinės stiklinės, meškos kailio kepurė - štai jums ir ruskaja kultūra! Nuostabu, bet būtent šitaip savo kultūrą šabloniškai pateikia patys Rusijoje gyvenantys rusai, t.y., šablonas daug kuo susietas su realu, tegul ir karikatūriškas. Tai todėl galime iškart priimti tai kaip tikrą realybę!

Visokie vatnikai ar koloradai bei įvairūs sovietžmogiai paprastai sako "Didžioji rusiška kultūra", nes prisimena, kad būtent šitaip tą rusišką kultūrą įvardindavo sovietinė propaganda. Realiai nėra čia jinai niekuo didinga, nes anei pagal jokį kriterijų negali prilygti nei britiškai, nei vokiškai, nei prancūziškai, nei itališkai, nei austriškai, nei lenkiškai.

Tuo tarpu realioji rusiška kultūra jau nuo labai senų laikų yra esminis Rusijos, o taip pat ir SSRS giluminius socioekonominius mechanizmus nustatantis veiksnys.

Gilumine savo esme rusiška kultūra yra mišinys iš šių reiškinių, sudėtų į bendrą visumą:

• Atviriau ar užslėpčiau iki šiol tebegyvuojanti vergovinė/baudžiavinė sistema, kur valdžia ar ponai turi praktiškai neribotas galias, įskaitant ir galimybę nebaudžiamai užmušti vergus ar baudžiauninkus, o pastarieji yra visiškai beteisiai ir negalintys pasipriešinti. Vėlyvesniais laikais ši baudžiavinė sistema reiškėsi per kolchozus su beteisiais kolūkiečiais, o kaip atvirai vergovinė - per konclagerius, o taip pat per kariuomenėn imamus rekrūtus. Iki šiol Rusijoje gyvuoja kolūkiai ar atokesnės gyvenvietės, kuriose esantys žmonės yra beteisiai.
• Klajoklinės kilmės visuomenės santykių sistema, kuri yra paremta ne tiek vertės kūrimu, kiek vertės perskirstymu - t.y., plėšiant vienus, pajamas gauna kiti, tie, kas turi daugiau jėgos. Per visą sovietmetį šitie santykiai veikė taip, kad buvo atimamas žmonių turtas, o tą turtą realiai nusavindavo kompartijos funkcionieriai, KGB ir panašiai. Naujaisiais laikais tai veikia kaip aukščiausių valdžios sluoksnių palaiminamas reidingas - pvz., kaip Chodorkovskio ar daugybės kitų Putinui neįtikusių verslininkų atveju - atimant iš verslininkų turtą, o su jais pačiais susidorojant.
• Kalėjimų kultūra, kurioje didžioji dalis visuomenės netiki valdžia, todėl sukuria savo alternatyvines galios struktūras, paremtas kriminaline veikla. Tačiau pati valdžia čia jau nuo senų laikų irgi yra tapusi kriminaline - pradedant visokiais bolševikais, kurių didžiulė dalis buvo atviri kriminaliniai nusikaltėliai (pvz., Josifas Stalinas - traukinių plėšikas) ir baigiant Vladimiro Putino kooperatyvu Ozero, veikusiu išvien su didžiausiomis Rusijos mafijos gaujomis.
• Itin intensyvi propaganda ir mitų kūrimas, siekiant išaukštinti esamą valdžią ir visaip nuneigti tuos, kas tai valdžiai neįtiko. Propaganda ir mitai kuriami buvo dar nuo Carinės Rusijos laikų, pvz., perimant istoriją iš Ukrainos ir ją priskiriant Rusijai (taip Kijevo Rusia, nieko bendro neturėjusi su vėlesne Moskovija buvo suplakta su Rusija), o kartu nuneigiant bet ką, kas Rusijos propagandai netinka. Tokia mitų kūryba pradėta cariniais laikais, buvo tęsiama ir per visą SSRS egzistavimą, ir tebesitęsia iki šiolei.
• Sistemingas ir viską persmelgiantis įvairaus atvirumo ar užslėptumo rusiškas šovinizmas, šiais laikais dar žinomas ir kaip rusofašizmas, kurio esmė - kad rusai yra kokia tau aukštesnė tauta už kitas, kartu sukuriant ir visur aplinkui esančius priešus, kurie kalti dėl visko.
• Atviras imperinis kompleksas ir rusiškas iredentizmas su nuoširdžiomis pretenzijomis daugybei aplinkinių valstybių, aiškinant, kad Rusijai turi priklausyti kas papuola, pvz., Pribaltika, Aliaska, Vokietija, Lenkija, Vidurio Azija, Kaukazas ir dar kas papuola.
• Priešų mitologija ir propaganda - svarbiausiu priešu Rusijai tampa žydai, kurie kaltinami viskuo (žr. dar carinės Ochrankos sukurtus Siono išminčių protokolus). Tarp kitų priešų - bet kas, kas tuo metu Rusijai kuo nors neįtiko - pvz., pagal Rusijoje vykdytas visuomenės apklausas, skirtingu metu didžiausiais ir pavojingiausiais Rusijos priešais būdavo įvardinamos tokios šalys, kaip JAV, Lietuva, Estija, Gruzija, Ukraina, Lenkija - t.y., visos tos valstybės, prieš kurias Rusija pati vykdė ar ruošėsi vykdyti agresiją, arba kurios tiesiog išdrįso Rusijos agresiją įvasrdinti kaip agresiją.

Būdinga, kad netgi pati rusiška propaganda ir jos sukuriami mitai irgi yra pateikiami, kaip ypatinga ir kokiu tai būdu labai daug dvasingumo skledžianti bybienė, pvz., koks nors Puškinas ar dar kas nors, kas realiai užsiimdavo tiesiog melu, kitų tautų niekinimu ir išvis neigimu bei visišku rusišku šovinizmu. T.y., rusiška kultūra tampa auganti iš melo, propagandos ir išgalvotų šovinistinių pasakų, atitinkamai, šitaip augdama, rusiška kultūra iš kliedesių augina naujus kliedesius, iš kurių augina dar naujesnius, o paskui, propagandiškai perrašinėdama buvusią istoriją, Rusija išvis pameta gebėjimą suvokti, kas nuo ko tenai gavosi. Neretai tokios nesąmonės paskui pateikiamos kaip kokia tai labai giliai dvasinga paslaptinga rusiška siela.

Pasitaiko ir visiškai stereotipiškos rusiškos kultūros atvejų, kai ta kultūra siejama su kažkokiu stereotipiškų dalykų ar emocijų buvimu, kas atsispindi vakarietiškame stereotipiniame požiūryje į rusus - pvz. vodkos butelys, taip pat koldūnai, meškos kailio kepurės (visa tai paveiksliuky aukščiau), be to ir įvairios emocijos - kad rusai visada prasigėrę, šalti, uždari, agresyvūs ir panašiai. Įvairios emocijos, ypač agresyvumas kartais perauga ir į šovinistinį įsitikinimą - kad visos kaimyninės šalys yra blogos ir kad jas reikia užpulti - tai siejasi su 7 savybe aukščiau esančiame sąraše.

Smarkiai apibendrinus, galima tarti, kad rusiška kultūra - tai melas, kliedesiai, šovinizmas ir rusofašizmas, agresija ir pretenzijos visiems aplinkui, ir visa tai - persmelkta galios santykių bei patologinės sociopatijos.

Be abejonės, visur būna išimčių, ir čia aišku galima prisiminti, kad buvo Valerija Novodvorskaja, Aleksandras Solženicinas ar Andrejus Sacharovas, bet kad išimčių buvimas čia kaip tik ir iliustruoja, kad rusiška kultūra yra totalitarinė ir nenormali, nes šitos išimtys buvo persekiojamos, kalinamos, tremiamos ir taip toliau, t.y., buvo kaip tik priešingybė visai šitai rusiškai kultūrai, o ne tos kultūros atstovai. Būtent tą kai kuriems būna tiesiog per sunku suvokti, ypač kai žmonės būna sovietmečiu negyvenę ir todėl nelabai prisimena, kaip sistemingai ir totaliai tie disidentų persekiojimai būdavo vykdomi.

Dar žr.

• Gerieji rusai
• Paslaptinga rusiška siela
• Rusiška kokybė
• Rusiškas ampyras
• Rusiškas šūdas