Uždari miestai

Uždaras miestas arba kodinis miestas, dar kartais vadinamas kaip numerinis miestas - tai tam tikros įvairaus dydžio sovietinės gyvenvietės, kurios dažniai vadindavosi kokio nors kito miesto vardu, nors realiai būdavo greta, o gal ir netgi tolokai nuo tikrojo miesto. Pavadinimas būdavo daromas, kaip miestas su numeriu. Priklausomai nuo visokių aplinkybių, toksai miestas galėdavo turėti nuo kelių tūkstančių iki dešimčių ir šimtų tūkstančių gyventojų.

Tokie miestai būdavo (ir iki šiol Rusijoje yra) aptverti tvoromis, saugomi vidaus reikalų kariuomenės bei KGB, atvykimas į juos yra leidžiamas tik su specialiais leidimais, išvykimas - irgi tik su specialiais leidimais. Kai kuriais atvejais tokie miestai būna nutolę per šimtus kilometrų nuo tokio miesto, kurio pavadinimu vadinasi. Tačiau būna ir priešingai - kartais toksai numerinis miestas gali būti taip pat besivadinančio miesto viduje.

Artimiausias Lietuvai uždaro tipo miestas dabar yra Baltijskas, kuriame bazuojasi itin didelė Rusijos karinio jūrų laivyno dalis, o taip pat ir branduoliniai ginklai. Tačiau šito miesto uždarumas šiais laikais yra mažesnis - jame draudžiama būti užsieniečiams, tačiau Kaliningrado srities gyventojai į tenai pakliūna be problemų.

Įvairios uždarų miestų rūšys

Oficialiai rusų kalba tokie uždari miestai vadinasi "закрытые административно-территориальные образования" arba "ЗАТО", kas reikštų maždaug "uždari administraciniai-teritoriniai dariniai". Pagal vėlyvojo sovietmečio vertinimus, apie 1-2% SSRS gyventojų, t.y., apie keletą milijonų žmonių gyveno uždaruose miestuose ir mažesnėse uždarose gyvenvietėse. Tai čia neskaičiuojant pasienio zonų ir šiaip ribotų miestų, pvz., kaip Nida ar Sniečkus - pastarieji nebūdavo aptverti tvoromis ir saugomi kaip kokie kalėjimai. Dabartinėje Rusijoje yra iš viso 44 tokį statusą turintys miestai, kuriuose gyvena apie 1,2 milijono žmonių.

Atskra tvarka uždarais miestais tapdavo didelės strateginės branduolinio ginklo bazės - t.y., miestai, kur bazuodavosi tarpžemyninės branduolinės raketos ir branduoliniai povandeniniai laivai. Tačiau tokios gyvenvietės paprastai būdavo gerokai mažesnės. Artimiausios Lietuvai tokios gyvenvietės buvo Baltijskas, esantis Kaliningrado srityje ir Paldiski miestas Estijoje, kur bazavosi branduolinį ginklą turintys povandeniniai laivai.

Daugelis kitų panašių miestų vėlyvu sovietmečiu turėdavo dar ir po antrą, o kartais ir po trečią pavadinimą - irgi kad painiau būtų. Kartais miestas galėdavo turėti ir kelis skirtingus numerinius pavadinimus. Mieste dirbančios įmonės veikdavo kaip pašto dėžutės, t.y., išvis adreso neturėdavo, o normalios, neslaptos įmonės, jei to norom nenorom reikėdavo - turėdavo fake adresus kituose miestuose.

Kai kurie iš uždarų miestų turi išvis keistą statusą - pvz., Norilskas, kuriam priskirtos aplinkinėse teritorijose esančios urano rūdos kasyklos, o kartu vis dar išlikusios GULAG lagerių sistemos dalys, kurios tose kasyklose buvpo naudojamos. Dėl tų priežasčių Norilskas, kuris formaliai neturi uždaro miesto statuso, realiai veikia panašiu režimu, lyg būtų uždaras miestas - leidimo neturintys asmenys yra tiesiog gaudomi ir suimami.

Dalis uždarų miestų yra įslaptinti iki šiol ir Rusija jų buvimą tiesiog neigia, kaip ir įprastais senais laikais. Tiesa, šitaip slepiami mažesni iš tokių miestų, kurie oficialiai skelbiami tiesiog kitų miestų dalimis ir aiškinama, kad niekas tenai nedraudžiama, o tvoros tiktai šiaip gamykloms ir privatiems savininkams priklauso.

Uždarų miestų atsiradimas

Istoriškai uždari miestai išsivystė iš didelių šaraškių, išsiplėtusių tiek, kad turėjo tapti tikromis, pilnavertėmis gyvenvietėmis. Tokios gyvenvietės gaudavo kokio nelabai tolimo miesto vardą, tik su papildomu kodiniu skaičiumi. Kitais atvejais kokios nors gyvenvietės būdavo tikslingai aptveriamos ir paverčiamos uždarais miestais, tenai atidarant dideles šaraškes. Oficialus pavadinimas tada būdavo panaikinamas, o miestas gaudavo kokio nors nelabai nutolusio miesto vardą su papildomai pridėtu numeriu. Ar taip, ar anaip - rezultatas būdavo tas pats - kito miesto vardas su prikabintu skaičiumi.

Kai kuriais atvejais uždari miestai galėdavo ir išvis neturėti oficialaus pavadinimo su numeriu, jei būdavo laikomasi perteklinio slaptumo. Kaip pvz., Linksmakalnis, bene vienintelis toksai miestas, buvęs Lietuvoje, pavadinimo išvis neturėjo. Pagal KGB tai buvo tiesiog 6 specialaus ryšio radijo mazgas, o pagal raudonosios armijos nomenklatūrą - karinis dalinys nr.71272. Prieš tai buvęs Linksmakalnio miestas tenai buvo tikslingai administraciškai panaikintas ir paskelbtas kaimu, kad vaizduotų, jog išvis gyventojų tenai nėra.

Matomai artimiausias Lietuvai miestas, kuris turėjo pilnavertį uždaro miesto statusą, buvo Sillamäe, Estijoje, kur čia pat buvo kasama urano rūda ir ta pati rūda buvo ir sodrinama. Iki pat sovietmečio pabaigos tenai veikė vienas iš urano sodrinimo fabrikų. Tiesa, numerinio pavadinimo Sillamäe neturėjo. Oficialiai tai buvo tiesiog degiųjų skalūnų kasykla ir tų skalūnų perdirbimo gamykla.

Dalinai uždari miestai

Daugelis įprastų miestų irgi buvo apribojami dėl įvairių priežasčių. Kaip pvz., užsieniečiams sovietmečiu iš visų LTSR miestų laisvai buvo galima lankytis tiktai Vilniuje, o su tam tikromis išlygomis - dar Kaune. Kiti miestai buvo daugiau ar mažiau apriboti.

Kai kurie iš miestų visgi buvo daug labiau ribojami.

Nors ir nebuvo uždaru miestu, dalį uždaro miesto požymių turėjo Visaginas, katras anuomet vadinosi kaip Sniečkus: atvykėliai iš kitų vietų būdavo sulaikomi, tuo tarpu patiems miesto gyventojams būdavo atskiras tiekimas su geresnėmis prekėmis, didesniu tų prekių pasirinkimu ir taip toliau. Tai reiškia, kad kas nors iš Ignalinos į Visaginą apsipirkti negalėjo nuvažiuoti - nes būtų rizikavęs suėmimu. Prakikoje, kad kam nors mintis nekiltų, prieš Visaginą nuolat budėdavo milicijos postas, kuris stabdydavo ir apgręždavo mašinas, kurios ne ten važiuoja. Visa laimė, kadangi Visaginas pastatytas buvo jau pačioje sovietmečio pabaigoje, tai tokia tvarka galiojo labai neilgai.

Panašiai uždaru miestu buvo Nida - visa ji buvo pasienio ruožas, todėl atvykti be leidimo tenai buvo draudžiama. Tokiu būdu visokia nomenklatūra, kuri pasistatydavo sau poilsio namus ar ir išsipirkdavo kokias nors vilas, likdavo apsaugota nuo perteklinio aplinkinių dėmesio. Norint pakliūti į poilsinę, reikdavo papildomo leidimo būti pasienio zonoje, o jo neturinčius galėdavo suimti sovietinė pasienio kariuomenė, kuri priklausė KGB.

Garsesni Rusijos/SSRS uždari miestai

Kai kurie garsesni uždari miestai:

• Arzamasas-16, Kremliovas, Sarovas - branduolinis ginklas, naujų branduolinių ginklų kūrimas
• Leningradas-400, Leningradas-300, Mirnas, Mirnas-12, Pleseckas - balistinių raketų kūrimas, kosmodromas, balistinių raketų bandymai
• Čeliabinskas-50, Čeliabinskas-70, Kasli-2, Snežinskas - branduolinio ginklo kūrimas ir gamyba
• Čeliabinskas-40, Čeliabinskas-65, Oziorskas - branduolinių medžiagų sodrinimas, branduolinio ginklo gamyba, branduolinių medžiagų perdirbimas, branduolinio ginklo atnaujinimas, fabrikas Majak
• Krasnojarskas-45, Zelenogorskas - urano sodrinimas branduolinio ginklo gamybai
• Krasnojarskas-26, Železnogorskas - plutonio sodrinimas branduolinio ginklo gamybai
• Kapustin Jaras-1, Znamenskas - balistinių ir sparnuotųjų raketų kūrimas ir bandymai
• Sverdlovskas-45, Lesnoj - urano sodrinimas branduolinio ginklo gamybai
• Sverdlovskas-44, Novouralskas - urano sodrinimo centrifugų gamyba, urano sodrinimas branduolinio ginklo gamybai
• Šichanai - cheminio ginklo kūrimas ir bandymų poligonas
• Tomsk-7, Severskas - branduolinio ginkoo atnaujinimas, perdirbimas, perdirbto urano ir plutonio sodrinimas, branduolinio ginklo gamyba
• Zlatoust-36, Triohgornij - branduolinių reaktorių ir kitos įrangos gamyba
• Zagorskas-6 - bakteriologinis ginklas įvairių virusų pagrindu, įskaitant raupus, ebolą ir pan.
• Zagorskas-7 - irgi bakteriologinis ginklas