Josip Broz Tito

Josip Broz Tito - toksai diktatorius ir komunistas, kuris kadaise valdė Jugoslaviją. Dėl savo komunizmo, užmojų ir gebėjimo per intrigas naikinti savo priešus, dažnai buvo vadinamas kaip Mažasis Stalinas, nes elgesiu buvo pakankamai panašus.

Josip Broz komunistinė karjera prasidėjo nuo to, kad anas pakliuvo į Austrijos-Vengrijos kariuomenę, buvo išsiųstas kariauti į I Pasaulinį karą, tada paimtas į rusų nelaisvę, pakliuvo į kažkokią belaisvių stovyklą Uralo kalnuose, bet kai Rusijoje prasidėjo suirutė, buvo paleistas. Vietoje to, kad bandytų grįžti į tėvynę, anas kažkaip sugebėjo prisiplakti prie bolševikų, sudalyvavo Spalio revoliucijoje, o paskui ir kraštutinai kruviname Rusijos pilietiniame kare, per kurį buvo rengiamos masinės civilių žudynės.

Į Balkanus Josip Broz sugrįžo 1920, kai vietoje buvusios Serbijos ir dalies Austrijos-Vengrijos žemių ten susidarė Jugoslavija, tiesa, tuo metu kaip karalystė. Ten Josip Broz tapo vienu iš komunistų partijos organizatorių, buvo smarkiai remiamas Josifo Stalino per visokias tarptautines kominterno veiklas, o 1937 tapo faktiškai aukščiausiu nelegalios kompartijos vadu, o nuo 1939 metų - tai pasidarė ir išvis Jugoslavijos kompartijos gensekas - tais laikais jis ir prisiėmė slapyvardį Tito, ir nuo to laiko ir pradėjo vadintis Josip Broz Tito, o ne šiaip sau Josip Broz.

Po to, kai į Jugoslaviją įsiveržė III Reichas, Josif Broz Tito organizavo partizaninį pasipriešinimą, kuris buvo stebėtinai efektyvus. Esminės priežastys buvo tai, kad tuometė Jugoslavija buvo nepaprastai kalnuota, kartu labai miškinga, turėjo mažai bent kiek padoresnių kelių, todėl vokiškam transportui buvo labai sunkiai pravažiuojama. Tuo pat metu partizanais tapdavo vietiniai, kurie žinodavo ne tik visokias slėptuves, bet ir įvairius kalnų takus, per kuriuos galėdavo iš slėnio į slėnį perbėgti kelis kartus greičiau už vokiečių pajėgas. Papildomai dar vokiečiams bėdų pridarė ir tai, kad dėl kalnuoto paviršiaus prastai veikė radijo ryšys, kuriuo buvo paremtas efektyvus vokiečių kariuomenės koordinavimas kitose vietose. Trumpai tariant, vokiečių kariuomenė Jugoslavijoje neturėjo dviejų esminių privalumų - mobilumo ir ryšio, kai Jugoslavijos partizanai vietinėmis priemonėmis susiekdavo geriau.

Dar viena, išskirtinė Jugoslavijos partizanų taktika buvo įvairių Vokietijos kariuomenės vadų ir vietininkų žmogžudystės, kurios būdavo organizuojamos nepaprastai efektyviai, o todėl visiškai dezorganizuodavo okupuotų teritorijų valdymą. Jugoslavijos partizanai įsisavino taktiką, kad norint sunaikinti vokiečių grupes, pakanka sunaikinti jų vadus, tad tą darydavo labai gerai, panaudodami diversines grupes ir snaiperius.

Dar viena specifika buvo Josip Broz Tito požiūris, kad komunistinių Jugoslavijos partizanų vietiniai gyventojai turi bijoti smarkiai labiau, negu vokiečių. Taigi, netikę, bent kiek su vokeičiais bendradarbiavę ar kuo nors partizanams nepagelbėję gyventojai būdavo visiškai be gailesčio naikinami. Partizanai, turėdami ir skundikų tinklą, ir specialius persekiojimo būrius, identifikuodavo ir naikindavo visus, kas tik nepalaikė komunistų, ypač karo pabaigoje. Iš maždaug 15 milijonų tuometės Jugoslavijos gyventojų apie ketvirtį milijono išnaikino komunistų pajėgos. Taigi, kai gyventojams kildavo klausimas, ar būti vokiečių, ar komunistų pusėje, abejonės nekildavo ir jie palaikydavo komunistus, nes žinodavo, kad jei nepalaikys - juos už tai nužudys.

Jugoslavijos partizanai prieš vokiečius veikė taip efektyviai, kad jau 1943 metais buvo išlaisvinę ir pilnai valdė didelę dalį Jugoslavijos teritorijos, o kaip karo trofėjus, o paskui ir kaip paramą iš sąjungininkų, gavo ir daugybę ginkluotės. Taigi, kai 1945 metais III Reichas buvo sumuštas, Josif Broz Tito buvo gavęs ne tik didžiulę politinę įtaką, bet ir laikomas vienos iš efektyviausių Europos kariuomenių valdytoju, su kuriuo konfliktuoti tiesiogiai nenorėjo nei Vakarų šalys, nei SSRS.

Nors Josifas Stalinas bandė perimti Jugoslavijos kontrolę ir ją įjungti į bendrą komunistinį bloką, Josif Broz Tito čia pasipriešino ir 1948 metais nuo komunistinio bloko atskilo - taip Jugoslavija tapo atskira nedidele, atskirai nuo SSRS veikiančia komunistine imperija. Stalinas dėl to siuto, bet nieko negalėjo padaryti.

Santykį tarp Josip Broz Tito ir Josifo Stalino geriausiai nupasakoja viena istorija - po atskilimo, Stalinas ne kartą siuntė paruoštus NKVD žmogžudžius, kurie turėjo nužudyti Broz Tito. Tačiau Josip Broz Tito turėjo nuosavą slaptąją policiją, kuri savo efektyvumu prilygo Gestapui, tad visus žudikus sučiupdavo. Po to, kai buvo sučiupta jau penkta žmogžudžių grupė, Josip Broz Tito parašė laišką Stalinui, kur buvo tokia frazė:

"Nustok siuntinėti žmogžudžius pas mane... Jei nenustosi, tai aš pasiųsiu vieną į Maskvą, ir antro pasiusti man neprireiks"

Kaip pasakoja istorija, Stalinas šitą argumentą priėmė labai rimtai - nes žinojo, kaip efektyviai Josip Broz Tito žudikų būriai veikė prieš nacius. Taigi, gavęs šitą Broz Tito laišką, Stalinas daugiau nei vieno žudiko nebesiuntė.

Skirtingai nuo daugelio kitų stalininio periodo kompartijų vadų, Josip Broz Tito valdė labai ilgai - net iki 1980 metų. Lyginant su SSRS, Jugoslavijos režimas buvo laikomas ganėtinai švelniu, ten buvo leidžiamas smulkus verslas, o žmonių pragyvenimo lygis buvo labai aukštas - nors ir labai smarkiai atsiliekantis nuo visų Europos kapitalistinių valstybių, bet aukštesnis, nei bet kurioje Varšuvos pakto šalyje.