Prancūzijos revoliucinis kalendorius
Prancūzų revoliucinis kalendorius buvo įvestas Prancūzijoje, kai tenai visi reformavo ką papuola ir darė kokias tik įmanoma sąmones ir nesąmones. Įsigalėjo šitas kalendorius 1792 metų rugsėjo 22 dieną, kai vyko rudens lygiadienis - tada ir buvo pirmųjų revoliucinių metų pirmojo mėnesio pirmoji diena. Praktikoje naudotas nuo 1793 iki 1805 metų, po ko Prancūzija sugrįžo prie normalaus Grigaliaus kalendoriaus.
Visas prancūzų revoliucinis kalendorius buvo sugalvotas tam, kad būtų paprasčiau skaičiuoti dienas, o kartu būtų atsietas laiko skaičiavimas nuo katalikų bažnyčios minimų įvykių ir šiaip visokių priesakų, pvz., kad reikia sekmadienį švęsti. Pastaroji paskirtis, skirta atsiejimui nuo bažnyčios, buvo matyt dar stipresnė, tad galima tarti, jog šis kalendorius buvo vienas iš ankstyvų totalitarizmo realizacijos atvejų.
Kalendoriuje buvo numatyta 12 mėnesių, kiekvienas lygiai po 30 dienų. Mėnuo buvo skirstomas ne į savaites, o į dekadas, kur kiekviena susidėjo iš dešimties dienų. Metuose likusios 5 papildomos dienos (keliamuosiuose - 6 dienos) buvo skiriamos visuotiniam šventimui.
Pakartotinai prancūzų revoliucinį kalendorių bandė priimti sovietai ankstyvais metais po revoliucijos, iš naujo bandydami įvesti dekadas ir kitaip kaitalioti datas, tačiau liko tiek nesuprasti vietinių budulių, kad nieko taip ir nepadarė.
Šiuolaikinei lietuvių kalbai prancūzų revoliucinis kalendorius padarė labai didelę įtaką, nes pagal jį buvo sumodeliuoti ir lietuviški savaitės dienų vardai, ir mėnesių vardai.
Prancūzų revoliucinio kalendoriaus mėnesiai
Buvo numatyti visiškai nauji mėnesiai su naujais mėnesių pavadinimais. Metai prasideda rudenį, tai atitinkamai buvo ir su mėnesių skaičiavimu. Mėnesiams pavadinimai buvo parinkti pagal tai, kad apibūdintų atitinkamą laikotarpį. Kiekvienas mėnuo, priklausomai nuo skaičiavimo, prasideda apie kokią tai 18, 19, 20, 21, 22, 23 ar 24 įprastinio mėnesio dieną - kadangi šių trukmė skirtinga, tai ir ribos ne visai aiškios lieka, tik tiek, kad revoliucinių metų gale vis ankstesnėmis normalaus mėnesio dienomis būna mėnesio pradžia.
Visada buvo lengva atpažinti revoliucingą pilietį pagal tai, kad jis žinodavo revoliucinio mėnesio pavadinimą. Nežinantys būdavo lengvai identifikuojami, kaip revoliucijos priešai.
Prancūzų revoliucinio kalendoriaus savaitės dienos
Prancūzų kalendoriuje savaitės iš septynių dienų savaičių pavirto dešimties dienų dekadomis - po tris dekadas mėnesyje. Toksai skaičiavimas supaprastino datų skaičiavimą - visada buvo aišku, kada kurios dekados diena bus kurio mėnesio kurioje dalyje. Taip pat atsirado ir patogumas - galimybė dalinti mėnesį į lygiai dvi dalis, po pusantros dekados.
Štai tokios gavosi dekados dienos:
- primidi - pirmadienis
- duodi - antradienis
- tridi - trečiadienis
- quartidi - ketvirtadienis
- quintidi - penktadienis
- sextidi - šeštadienis
- septidi - septintadienis
- octidi - aštuntadienis
- nonidi - devintadienis
- décadi - dešimtadienis
Kadangi staiga dingo sekmadienis, tai paaiškėjo, kad nėra savaitgalių - tai kėlė itin didelį žmonių pasipiktinimą. Dėl to valdžia sąlyginai sutiko, kad vietoje sekmadienio galėtų būti dešimtadienis, bet tai visvien reiškė, kad išeiginių žmonėms yra gerokai mažiau.
Prancūzų revoliucinio kalendoriaus šventės
Kadangi metų gale atliko koksai penketas laisvų dienų (o keliamaisiais net šešetas), tai buvo pridaryta ir švenčių. Tos šventės prasidėdavo, normaliai skaičiuojant, apie 17 ar 18 rugpjūčio, o baigdavosi apie rugpjūčio 21 ar 22 dieną (išimtį sudarydavo keliamieji metai, kai šventės baigdavosi diena vėliau - rugpjūčio 22 ar 23.
Štai tokios buvo šventės:
- 1 paminėjimo diena - La Fête de la Vertu - Dorybės šventė
- 2 paminėjimo diena - La Fête du Génie - Talento šventė
- 3 paminėjimo diena - La Fête du Travail - Darbo šventė
- 4 paminėjimo diena - La Fête de l'Opinion - Įsitikinimų šventė
- 5 paminėjimo diena - La Fête des Récompenses - Pagarbos šventė
- 6 paminėjimo diena - La Fête de la Révolution - Revoliucijos šventė (tik keliamaisiais metais)