Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Daniel Wellington
Daniel Wellington, dažnai trumpinamas kaip DW, gi tokia firma, kur geras brendas ir taip toliau, gamina gi papuošalus beigi visokius brendinius laikrodžius, visokių ten laikrodžių dirželius ir panašiai.
Gal tuose laikrodžiuose nieko ypatingo viduje ir nerasite, bet jie gi ne ardymui ir skirti, tai juose yra tiesiog neaišku kokios firmos, bet japoniški mechanizmai - tai jie taip ir rašo: "Japanese Quartz Movement". Taigi, čia tiesiog kvarciniai laikrodžiai, tik surinkinėti ir gaminami neaišku kur. Tiksliau, visai aišku, kur - nes kaip jau įprasta, tai yra tiesiog Kinija.
Jei kam labiau įdomu - bent jau naujuose laikrodžiuose tai mechanizmai yra Miyota, japoniški ir tvarkingi, tegul ir pigūs (pvz., Miyota 1L22 kaina yra apie 10 dolerių, tai gal todėl DW puslapyje ir nerašo, kad kas kainos nesugalvotų ieškot), o bendrai visos šmutkės gi seniai jau gaminamos Kinijoje, taigi, čia tik kokybės kontrolė yra esmė. O su kokybe dabar čia jau atrodo, kad viskas visai neblogai, taip kad ir DW raidės jau yra ne neaišku kas, o visai atpažįstamas prekės ženklas.
Genialioji Daniel Wellington laikrodžių idėja - kad net iš visiškai vieno laikrodžio galima padaryti dešimtis skirtingų, tiesiog kaitaliojant tų laikrodžių dirželius. O kadangi dauguma laikrodžių ir šiaip vieni į kitus panašūs, tai su skirtingais dirželiais skirtumo bus dar 10 kartų daugiau, nei tarp skirtingų laikrodžių būna.
Daniel Wellington laikrodžių atsiradimo istorija
Daniel Wellington brendas yra visiškai naujas laikrodžių gamyboje, tačiau visai greitai išpopuliarėjęs. Jį sukūrė tiesiog kažkoksai Švedijos studentas Filip Tysander, kuris 2011 metais ėmė ir pradėjo tą brendą, pasidaręs internetinę parduotuvę ir tenai pridėjęs kokių tai plastmasinių kinietiškų laikrodžių. Kaip sako gandas, visa bendra suminė investicija verslo startui sudarė apie 15 tūkstančių dolerių, tačiau biznis taip staigiai paaugo, kad jau po kelerių metų Filip Tysander turėjo ir išvystytą biznį, ir pasaulyje žinomu besidarantį prekės ženklą.
Kaip pasakojo kažkokiame interviu, Filip Tysander, būdamas dvidešimt kelerių metų, išvažiavo atostogauti į Australiją, o tenai kaip tai susipažino su kažkokiu tai gerai gyvenančiu ir labai stiliuką mėgstančiu anglu - Daniel Wellington (gali būti, kad pavardė buvo išgalvota, kaip ir visas personažas, nes reikia gi gražios istorijos). Tasai anglas netgi turistaudamas nešiojo kostiumą, kad ir kitokio stiliaus, ir būtinai gerą laikrodį - Rolex. Tik kažkodėl tas laikrodžio dirželis buvo tiesiog NATO tipo dirželis, t.y., medžiaginis, išaustas - kad gražiau būtų, ir stiliukas labiau į akis kristų, nes ne kaip pas visus.
Tai štai taip ir įkrito tasai stiliukas anam Filip Tysander į atmintį. Grįžęs po atostogų į Upsalą, Tysander susikūrė laikrodžių parduotuvę, ir ėmė tenai prekiauti laikrodžiais ir vėlgi dirželiais - iš tų pačių pigių ir tvirtų NATO tipo juostelių, spalvotais. O kadangi tai buvo gana neįprasta, tai pardavimai ir paėjo, tiesiog momentaliai. Biznis gi puikus - perki dirželius po 20 dolerį už 20 metrų, o parduodi po 20 dolerių už 20 centimetrų, tai taip už tuos 20% ir gyveni.
Verslas paėjo, nes Tysander ne tik pardavinėjo - labai daug darbo jis dėjo į dizainą, ir pradžioje parinkdamas, o paskui ir dizainindamas absoliučiai minimalistinius laikrodžius, kurie būtų gražūs. Vienas iš geriausių jo pastebėjimų buvo, kad žmones nervina stori laikrodžiai, todėl laikrodis turi būti visiškai plonas. Kuo plonesnis - tuo geriau.
Štai taip nuo 2011 metų ir atsirado tie ploni ploni, apvalūs, klasikinio Braun paprastumo Daniel Wellington laikrodžiai su tais medžiaginiais dirželiais, kurie išsyk rodė, kad laikrodžio savininkas kitoksai, nes štai kitokį dirželį turi. Laikrodžiai buvo vienodi, bet dirželiai - patys įvairiausi.
Kaip sako kitas gandas, jau 2014 metais Filip Tysander iš tų laikrodžių uždirbęs buvo maždaug 70 milijonų dolerių. Lyginant su pradine 15 tūkstančių investicija - tai tiesiog stebuklingi pinigai. O kad tokie pinigai nedingtų, kaip kitas gandas sako, jau tais pačiais metais Filip Tysander nusipirko 400 metrų ploto penthausą kažkur pačiame Stokholmo centre už 12 milijonų, kas buvo pats brangiausias Stokholmo butas ever.
Jau 2017 metais Daniel Wellington buvo paskelbta greičiausiai augančia Europos kompanija, nes dar 2016 metais gavo 230 milijonų pajamų, iš kurių net 111 milijonų buvo grynasis pelnas. Buvo kalba, kad šita kompanija pasiekė 3 metų augimą, kuris sudarė net 4695%. Iki tol kažką panašaus gal tik kokios nors piramidės rodydavo, o čia va - normali laikrodžių kompanija pavarė.
Pagrindinis Daniel Wellington pardavimų kanalas yra susietas su socialiniais tinklais. Brangesniais atvejais firma samdosi visokius influencerius ar žvaigždes, o paprastesniais atvejais - tiesiog netgi paprasčiausiai padalina laikrodžių, nes žino, kad kažkas visvien kažkur parodys, parašys, pasidemonstruos, o taip ir kiti klientai ateis.
Ar geri Daniel Wellington laikrodžiai?
Kaip laikrodžiai, Daniel Wellington yra tiesiog klasiškai ryškus brandinių laikrodžių pavyzdys: ta firma pati jokių laikrodžių negamina, tačiau juos dizainina, sukuria prekės ženklą, stiliuką, o paskui ir prekiauja. Laikrodžiai gaminami gamyklose, kurios visai nepriklauso tai firmai. Pati šių laikrodžių esmė - ne horologija, o tiesiog gražus dizainas, ypač tinkantis hipsteriams, kurie bando atrodyti ir kostiumuotais, ir kartu turistiniais vienu metu.
Už tą gražų dizainą paprastai reikia sumokėti maždaug nuo 149 iki 229 eurų ar dolerių, taigi, šitai nėra brangu, pagal kainas tai atitinka visai nebrangius japoniškus laikrodžius, tačiau atrodo gražiau. Už panašią kainą galima nusipirkti Casio, Timex, Orient, Skagen, Citizen ar Seiko, ar netgi, jei geriau paieškosite - tai ir nebrangų šveicarišką laikrodį, gal netgi kokį nors tikrą Tissot, Oris, Hamilton ar Swatch. Bet nei viena iš tų firmų greičiausiai nepasiūlys jums už tokią kainą taip plonai ir gerai atrodančio laikrodžio, kaip DW.
Kitą vertus, panašūs laikrodžiai be brendo kainuoja kokius 10 dolerių, jei gerai paieškosite kur nors Kinijoje ar netgi dar kur nors žymiai arčiau esančiuose Gariūnuose. Bet tai nebus originalūs DW, taip kad nebus toksai geras ir nekels tokio pat džiaugsmo.
Kitą vertus, bent jau dabartiniai Daniel Wellington laikrodžiai turi pakankamai gerą kokybę, dėl japoniškų mechanizmų eina visai tiksliai, ir nors stebuklų nerodo, bet yra tiesiog visai laikrodžiai kaip laikrodžiai. Kad būtų ploni, jie nedaromi atsparūs vandeniui, o ir firma jokio atsparumo nežada - taip vadinamos 3 atmosferos reiškia, kad laikrodis gal nepages, jei ant jo užtikš paskiras vandens lašelis, bet jei plausite jį po kranu, tai gal visgi geriau to nedarykite.
Kai kurie seni perdylos, nešiojantys visokius šveicariškus laikrodžius, aiškina, kad Daniel Wellington išvis netgi nėra laikrodžių brendas ir tai net ne brendiniai laikrodžiai, nes jie netgi neturi jokios gamyklos, kur bent kokius nors laikrodžius gamintų. Bet gi brendo populiarumas ir DW laikrodžių paplitimas rodo, kad šitai visai nesvarbu.
Dėl kiek kitokio požiūrio į madas, Daniel Wellington su tais savo NATO dirželiais išties atnešė naujovių į papuošalų ir aksesuarų rinką. Taigi, naujesniais laikais pasirodė netgi ir DW pamėgdžiojimų iš rimtų firmų - yra netgi originalių Rolex, Longines ir Tudor laikrodžių su tokiais dirželiais.
Analogiškai, nemažai visokių firmelių ėmė leisti ir laikrodžius, kurie pamėgdžioja minimalistinį DW stilių. Dar daugiau, gudrūs kinietiškų feikų gamintojai jau ir čia užsiuodė sau galimybes, taigi, dabar jau lengva surasti ir 10 kartų pigesnių, bet visai įtikinamai atrodančių falsifikatų.
Taigi, jei jau Daniel Wellington gerai eina, tai ir Fossil, Michael Kors, Adidas, Guess ar Emporio Armani laikrodžiai irgi gerai eis.