Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Šveicariški laikrodžiai

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Šveicariškas laikrodis)
Jump to navigation Jump to search

Šveicariški laikrodžiai - tai tokie laikrodžiai, kurie gaminami Šveicarijoje. Tradiciškai tokie laikrodžiai laikomi patikimais, kokybiškais, tiksliais, gerais ir išvis neprilygstamais, tačiau labai brangiais. Kas ne visada tiesa, nes kartais būna ir atvirkščiai.

Pagal savo šveicariškumą visi tokie laikrodžiai gali būti skirstomi į keturias esmines rūšis, ir tik šitą supratus, jau gaunasi suprasti ir kitus laikrodžių reikalus:

  • Mechanizmai ir patys korpusai gaminami Šveicarijoje kompanijų, kurios yra dar ir įsikūrusios pačioje Šveicarijoje. Tai visiškai 100% šveicariški laikrodžiai, ir didesnė dauguma klasikinių šveicariškų firmų yra būtent tokios.
  • Mechanizmai ir patys korpusai gaminami Šveicarijoje, tačiau kompanijos priklauso kokioms nors užsienio investuotojui ir turi kokią nors būstinę kažkur užsienyje. Išties tai tokie pat šveicariški gamintojai, tik kartais dėl keistumo patys ar ne patys pradeda vaizduoti kitas šalis.
  • Mechanizmai gaminami Šveicarijoje, o laikrodžių korpusai - kur nors kitur. Tai toksai beveik šveicariškas variantas, kur laikrodžiai kartais būna netgi ir geresni, nei daugelio šveicariškų firmų. Bet būna ir atvirkščiai, kai laikrodis prastesnis. Bet tokie atvejai reti, nes jei gamintojas nebando aplenkti šveicariškų firmų, tai praktiškai visada taupo mechanizmams ir tada jau mechanizmai būna kokie nors japoniški ar kinietiški.
  • Mechanizmai gaminami ne Šveicarijoje, o laikrodžių korpusai - gal Šveicarijoje, o gal dar kur nors, bet pati firma vaizduoja šveicarišką ir įsikūrusi yra Šveicarijoje. Tai tipinis brangesnių fufelių gamintojų atvejis, kuris apgauna patiklius pirkėjus.

Šveicariškus mechanizmus kartais, tačiau tik retais atvejais turi geriausi brendiniai laikrodžiai. Tokiais atvejais paprastai jau brendinio laikrodžio gamintojas per visur skelbia, kad laikrodis yra šveicariškas ir su šveicarišku mechanizmu. Jei brendinių laikrodžių gamintojas apie tai neskelbia - jau galima manyti, kad mechanizmas geru atveju bus japoniškas, o dauguma atvejų - kinietiškas.

Šveicariškų laikrodžių kainos išties ne visada būna labai didelės, nors aišku, ta asociacija yra teisinga. Pvz., Rolex firma daro maždaug 25% pasaulio laikrodžių pardavimų, jei skaičiuosim tuos pardavimus pagal pinigus. Tačiau jei skaičiuosim pagal laikrodžius, tai ten vargu, ar bent jau 1% tų pasaulio laikrodžių susidarys. Visa esmė - labai didelė tokių laikrodžių kaina, šimtus ar tūkstančius, o kartais net ir dešimtis ar šimtus tūkstančių kartų didesnė, nei kinietiškų laikrodžių kaina.

Kitą vertus, yra ir nebrangių šveicariškų laikrodžių gamintojų, kur laikrodis kainuoja nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų eurų. Pvz., tokie būna Swatch laikrodžiai, kurie visi originalūs, leidžiami dažniausiai mažomis serijomis, todėl dviejų vienodų tame pat mieste greičiausiai neaptiksite, o ir labai gražūs, ir visiškai kokybiški. Taigi, nėra tiesa, kad šveicariškas laikrodis visada būtinai brangus.

Didžiausi šveicariškų laikrodžių konkurentai - tai japoniški laikrodžiai, kurie jau seniai savo kokybe yra prilygstantys šveicariškiems, tačiau kaina jų daug kartų, gal ir dešimteriopai mažesnė. Tiesa, dėl mažesnės kainos čia gausite mažiau kai kurių gerumų - pvz., rečiau pasitaikys koks nors safyrinis stiklas, rečiau pasitaikys ir koks nors padidinto kietumo ilgaamžis ir nenusitrinantis laikrodžio korpusas. Bet dėmesio tie japoniški laikrodžiai tikrai būna verti. Tačiau šveicariški - neabejotinai aukštesnis lygis.


Žymiausi šveicariškų laikrodžių gamintojai ir jų markės

Didžiausi šveicariškų laikrodžių gamintojai yra jau senokai apsijungę į kelias grupes. Iš jų pačios didžiausios yra tokios:


Pagal uždirbamų pinigų didumą patys didžiausi šveicariškų laikrodžių prekių ženklai yra tokie (skliaustuose - priklausomybė įmonių grupei):

Kaip matosi, populiarūs prekių ženklai, kur yra nebrangūs ar vidutiniškai kainuojantys laikrodžiai, tokie kaip Candino, Swatch ar Hanowa - visiškai nepakliūna į daugiausiai uždirbančių tarpą, nes brangiausi prekių ženklai čia laikrodžius pardavinėja už kosminius pinigus, nesuderinamus su jokiu sveiku protu. Pvz., vidutinė Richard Mille laikrodžio kaina - apie 180 tūkstančių dolerių, o Swatch markės laikrodžio - tik 80 dolerių.

Be aukščiau minėtų kompanijų, yra ir dar kitų, kurios gal ir žinomos, bet kartais nesusiejamos su šveicarų gamyba. Bene įžymiausia iš tokių yra Festina, kur kadaise kažkokių ispanų nusipirkta firma vis dar gamina laikrodžius ir jų mechanizmus Šveicarijoje, nors savininkai sėdi kažkur Ispanijoje. Tai kadangi pinigai eina per ispanus, tai net ir patys šveicarai jau šituos laiko ne šveicariškais, nors ir šveicarijoje gaminamais.

Būna ir atvirkščių atvejų, kai firma lyg ir bando kažkurią dalį laikrodžių gaminti Šveicarijoje ir tokiu būdu pozicionuoti save, kaip Šveicarijos gamintoją, bet išties tai didele dalimi gamina tuos laikrodžius kur nors Japonijoje, Malaizijoje ir Kinijoje, kaip pvz., kokia Invicta. Tai čia irgi būna.

Truputis šveicariškų laikrodžių istorijos

Iki pat II Pasaulinio karo pasaulyje buvo labai daug laikrodžių gamintojų įvairiausiose šalyse, bene daugiausiai - gal Vokietijoje ir Prancūzijoje, bet daug buvo ir kitur. Tačiau prasidėjus karui, praktiškai visi laikrodžių gamintojai visur pasaulyje buvo tiesiog priverstiniu būdu pervesti į karinę produkciją, o konkrečiau - tiesiog gaminti voskių ten elementų bombų sprogdiliams ar dar kažkokiai panašiai aparatūrai. Tai reiškė, kad visur atsirado baisus laikrodžių badas, ir sau laikrodžių negalėjo pasigaminti netgi tos šalys, kurios turėjo galingiausią laikrodžių pramonę.

Štai čia neutrali Šveicarija ir atrado sau nišą - ėmė masiškai gaminti laikrodžius ir eksportuoti juos į visas šalis, kurios tik norėjo. O norėjo beveik visos šalys. Štai taip šveicarai ir ėmė eksportuoti, pvz., praktiškai tokius pačius, to pat modelio laikrodžius, skirtus vienais atvejais Vokietijos kariškiams, o kitais atvejais - Jungtinės Karalystės kariškiams, o trečiais atvejais - dar kam nors.

Taip per kelerius metus šveicarų laikrodžių pramonė uždirbo tiek pinigų, kiek iki tol per kelis dešimtmečius. Ir kas svarbiausia, šveicariška laikrodžių pramonė taip ir liko gaminti laikrodžius, o tuo tarpu kitų šalių laikrodžių pramonė buvo perpus sunaikinta - vienur pilnai išbombarduota, nes tos gamyklos buvo laikomos karinėmis, o kitur jei ir neišbombarduota, tai su įranga, kuri perdirbta primityvesnei karinių detalių gamybai.

Taigi, po II Pasaulinio karo Šveicarija ėmė valdyti daugiau kaip 50% viso pasaulio laikrodžių rinkos, tapdama kone monopoliste. Dar daugiau, iš likusio 50% rinkos didesnioji dalis buvo nekokybiškų, pigių laikrodžių segmentai, kur pelningumas buvo labai mažas. Tuo tarpu šveicariškų laikrodžių pelningumas buvo labai didelis. Taip šveicarai ir įsigalėjo toje rinkoje, nors iki karo nedarė kam nors didelio įspūdžio.

Šveicarų laikrodžių klestėjimas tęsėsi iki kvarcinės krizės, kuri prasidėjo apie 1970, kai japonų firma Seiko išrado kvarcinius laikrodžius. Per savo nelabai protingas galvas šveicarų gamintojai masiškai nutarė, kad čia nerimtos inovacijos, tad per kelioliką metų buvo išdaužyti, įvyko dešimtys bankrotų ir Šveicarija prarado daugiau kaip pusę visos laikrodžių eksporto rinkos. Užsilenkė dešimtys ar netgi šimtai gamintojų, du trečdaliai gamybos pajėgumų ir taip toliau. Reikalai pasitaisė tik po to, kai susikūrė Swatch grupė, kuri sukūrė pigius šveicariškus kvarcinius mechanizmus, o dar paskui atsikūrė mechaninių laikrodžių įvaizdis, vėl prikėlęs šveicarų gamintojus.

Kadangi ta pati kvarco krizė nudaužė ne tik šveicarų, bet ir kitų pasaulio šalių gamintojus, bet skirtingai nuo šveicarų, tie kiti gamintojai neatsigavo - tai gavosi taip, kad ir vėl šveicarai laimėjo ir tik padidino savo populiarumą, pajamas, pardavimus ir vertę.

Taip ilgainiui šveicariški laikrodžiai išliko vos per plauką, bet tiktai dar labiau sustiprino savo prabangos įvaizdį.