Walkie-talkie

Walkie-talkie - tai atskira klasė nešiojamų grupinio ryšio racijų, kurias gali pernešti pavienis žmogus. Pirmos tokios racijos buvo kuriamos II Pasaulinio karo išvakarėse, o vėliau masiškai diegtos JAV karinėse pajėgose. Šių racijų naudojimas tiesiog radikaliai padidino JAV karinių pajėgų efektyvumą, nes šios galėdavo koordinuotis, naudodamos nesunkias, pernešamas radijo sistemas, kai kitos šalys, pvz., Vokietija turėjo tik pervežamas, t.y., pėstiems pėstininkams netinkamas racijas.

Šiais laikais walkie-talkie racijos yra mažos, kompaktiškos, pigios ir visai geros, todėl daugelis jas rekomenduoja turėti kaip alternatyvą vietoje mobilaus ryšio. Skirtingai nuo mobilaus telefono, gera walkie-talkie racija gali laikyti ir savaitę, ji gali dirbti ten, kur jokio ryšio nėra ir kai ryšio sąlygos yra tiesiog dingusios. T.y., galima ryšį su svarbiais žmonėmis palaikyti ir karo metu, ir turistiniame žygyje, ir panašiai.

Walkie-talkie atsiradimo istorija

Pirmos walkie-talkie tipo stotys SCR-300, kurias sukūrė Motola, buvo gana didelės, svėrė 18 kilogramų, jos buvo pradėtos gaminti 1940. Jau šios stotys laikomos įrankiu, kuris JAV kariuomenėje padarė taktikos perversmą, nes leido efektyviai bendrauti maždaug 2-8km atstumu (priklausomai nuo vietovės, tipiniu atveju - apie 5km). Per II Pasaulinį karą JAV pagamino apie 50 tūkstančių tokių stočių, t.y., sava radijo stotimi aprūpino kiekvieną dalinį, o neretai ir mažus vienetus (žvalgyboje).

Šios stotys leido labai gerai koordinuoti dalinių veiksmus ir išvengti problemų. Tipiški privalumai buvo tokie:

• Galimybė išvengti draugiškos ugnies, kuri anuo metu greitai judančiose puolimo grupėse buvo įprasta ir labai didelė problema
• Žvalgai, prasiskverbę toliau į priešo teritoriją, galėdavo labai efektyviai ir operatviai nurodyti taikinius artilerijai
• Skirtingi daliniai galėdavo greitai vieni kitus informuoti apie situaciją, iškviesti pastiprinimą ar pan.
• Skirtingi daliniai galėdavo efektyviai sinchronizuoti savo veiksmus, pvz., pradėti judėti po to, kai radijo ryšiu gavo pranešimą
• Atsirado galimybė veikti nedidelėms savarankiškoms grupėms, kurios galėdavo užimti ir išlaikyti kokį nors priešo objektą, apie situaciją informuodamos kitus dalinius

Vėliau atsirado gerokai mažesnės walkie-talkie tipo radijo stotys - jau 1944 Motorola ėmė masiškai gaminti smarkiai sumažintas, mažesniu atstumu veikinačias, bet labai lengvas (kaip tiems laikams) SCR-536 radijo stotis, kurios buvo jau nešiojamos ne kuprinėje, o nedidelėje tašelėje. Šios stotys savo išvaizda priminė labai didelį telefono ragelį su antena. Tokių stočių Motorola iki karo pabaigos prigamino apie 130 tūkstančių. Tokios stotys veikė mažesniu atstumu, apie 1-2km, tačiau jas jau gaudavo maždaug kiekviena kuopa ir papildomai - dar ir dalis paskirų būrių.

Dar vėlesniais laikais, atsiradus tranzistoriams, tokių radijo stočių masė ir gabaritai, o kartu ir kaina sumažėjo taip smarkiai, kad atsirado galimybė po walkie-talkie įrenginį suteikti išvis kiekienam kareiviui, bent jau specializuotuose būriuose, pvz., žvalgybos, diversijos ar kituose specialios paskirties daliniuose.

Apie 1970 metus ėmė plisti ir civiliniai walkie-talkie analogai, kurie dirbo mėgėjiškais dažniais. Taigi, tokios radijo stotys ėmė plisti statybose, pvz., kai reikdavo koordinuoti statybininkų ir kranininkų veiksmus, panašias stotis ėmė naudoti policija, greitoji pagalba, taksi įmonės ir netgi išvis įprasti radijo mėgėjai ar netgi įvairūs turistai.

Walkie-talkie naudojimas Lietuvoje

Sovietmečiu Lietuva, kaip ir visa SSRS, buvo tiek atsilikusi, kad apie jokį normalų nešiojamą ryšį nebuvo nei kalbos. Faktiškai kažką panašaus į walkie-talkie turėjo milicija, bet ir tai jų radijos buvo sveriančios gal kilogramą ar du. Paprastiems žmonėms joks panašus ryšys išvis nebuvo numatytas. Situacija pasikeitė po 1990, kai ir ėmė plisti įvairios naujos priemonės. Apie tą laiką mažos walkie-talkie sistemos ėmė rastis ir Lietuvoje.

Vieni iš pirmų tokių sistemų naudotojų tapo, aišku, policija, VAD ir kariuomenė. Tačiau labai greitai walkie-talkie paplito ir kitur, kur visai nesinorėtų - tarp nusikaltėlių. Įvairios nusikalstamos gaujos atrado, kad naudodamos walkie-talkie, gali daug sėkmingiau vieni kitus įspėti apie policiją, koordinuotis plėšdami butus, nuvarinėdami mašinas ir panašiai. Taigi, apie kokius 1992 metus walkie-talkie jau buvo gana būdingas nusikaltėlių atributas.

Truputį vėliau, kai Lietuvoje mobilus ryšys buvo dar labai brangus, apie 1995 metus mėgėjiški geresnių firmų, kaip kad Motorola ar Kenwood gamybos walkie-talkie buvo tapę ir nebloga alternatyva mobiliam ryšiui, tad ėmė plisti ir tarp normalių žmonių. Kam mokėti po litą ar net kelis už minutę, kai gali vieną kartą nusipirkti kišeninę raciją ir paskui visą gyvenimą kalbėti už dyką?

Lietuvoje tiesa, toksai ryšys nespėjo labai smarkiai išplisti tarp paskirų žmonių ir labiau buvo naudojamas įmonėse. Tačiau labiau toksai ryšys išplito Rusijoje, iš kurios net maždaug iki 2010 atvažiuodavo žmonės su walkie-talkie racijomis tiesiog šeimai, kur keliese tokias racijas naudodavo, nes taip būdavo daug pigiau. Netgi rusiškuose turizmo žinynuose ir visokiuose turizmo temomis rašančiuose interneto portaluose būdavo rašoma, kad vykstant į užsienį kelių asmenų grupe, labai patariama visiems įsigyti walkie-talkie, nes tai ir padės vieniems kitus surasti, pasimetus, ir kainuos daug pigiau, nei baisiai brangus mobilus ryšys.

Beje, nereikėtų to vertinti, kaip kvailo dalyko, nes walkie-talkie išties yra labai geras ryšio sprendimas, kai ryšys palaikomas nedideliu atstumu, iki kelių šimtų metrų.

Lietuvoje walkie-talkie tipo racijas ilgokai naudojo ir įvairios specialios tarnybos, ir apsaugos tarnybos, kol galų gale visgi atsirado ir įsitvirtino TETRA ryšys. Šis buvo jau daug efektyvesnis, tad valstybinių tarnybų tarpe klasikinės walkie-talkie sistemos ilgainiui išnyko.