Aleksandras Gerasimenka

Aleksandras Gerasimenka - toksai milicininkas, kuris 1967 metais Vilniuje nužudė, gabalais sukapojo ir į Nėrį išmetė savo meilužę, tokią Verą Šibitovą. Viena nužudytosios ranka buvo surasta tų pat metų lapkričio 25 dieną upėje, nuo ko ir prasidėjo visa ta pagarsėjusi istorija.

Kadangi šuo metu vyko Chruščiovo atšilimas, istorija prasimušė ir į laikraščius, tad pasidarė gana neblogai žinoma. Dar geriau žinoma ji liko iš to, kad vėliau buvo įtraukta į sovietinius kriminalistikos vadovėlius, kaip pavyzdys, kaip butiniai pavydo ir šantažo atvejai su meilės dramomis įsisuka iki tokių nežmoniškų žmogžudysčių.

Taigi, istorija prasidėjo 1967 metų laprkičio 25, kai kažkokie palei Nėrį vaikščioję žiopliai atrado žmogaus ranką. Pranešė apie tą ranką į miliciją, o šioji, gerai paieškojusi, skirtingose vietose atrado srovės į krantą išmestą dar vieną ranką, dešinę koją ir moters galvą. Daugiau jokių įkalčių nebuvo surasta, nes pagal viską, kūno dalys buvo sumestos į upę, bet pats nusikaltimas padarytas kažkur kitur. Kūno dalys upėje buvo pragulėjusios mažiausiai kelias dienas. Kaip nustatė ekspertai, rankos buvo nupjautos, naudojant pjūklą, nes buvo pasilikę perpjauto raktikaulio liekanos.

Galvos nuotraukos buvo išsiuntinėtos į milicijos skykrius, tačiau niekas nebuvo surasta. Po kelių dienų vis dar nebuvo žinoma, nei kas tai per moteris, nei surasta išvis bent kokių nors sąsajų. Jokių pranešimų apie ankstesnį kokios nors moters dingimą irgi nebuvo.

Galų gale milicija nusprendė paskelbti galvos nuotrauką žiniasklaidoje, per TV. Nors sovietmečiu to praktiškai niekad nedarydavo, nusikaltimas buvo per daug maniakališkas, tad šitą kartą buvo padaryta išimtis (prisiminkim, kad buvo dar ir Chruščiovo atšilimas). Taigi, buvo parodyta nugrimuota ir pataisyta galva, atkurta taip, kad būtų kuo panašesnė į tikrą. Ir tai davė rezultatą - gana greitai paaiškėjo, kad nužudyta buvo kokia tai Vera Šibitova, kuri buvo kažkokios maisto prekių parduotuvės vedėjos pavaduotoja.

Čia reikia atkreipti dėmesį į vieną momentą: sovietmečiu visur buvo nežmoniškas deficitas, tad parduotuvių darbuotojai dėl to gyveno neįtikėtinai gerai, užsiimdami visokiomis spekuliacijomis ir panašiai. O pačių parduotuvių irgi buvo labai nedaug, tad jų vadovai turėdavo tiesiog išskirtines galimybes prisikombinuoti. Tai reiškė, kad Vera Šibitova buvo ne šiaip moteriškė, o viena iš matomai kelių šimtų turtingiausių Vilniaus žmonių, turinti pinigų kaip šieno ir galinti gauti visko, ko tiktai nori.

Kiek vėliau paaiškėjo pora niuansėlių - kad Vera Šibitova neseniai, vos prieš pusantro mėnesio išsiskyrė su savo vyru ir pasidalino turtą. Vyrui teko automobilis (tuo metu neįtikėtina prabanga, nes bent kiek masiškesnė mašinų gamyba SSRS prasidėjo tik maždaug nuo 1970), tuo tarpu Vera Šibitova sau dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių pasiėmė bevertes sovietines valstyines obligacijas, kurios niekada niekam nebūdavo apmokamos, nesvarbu kokiai sumai pinigų bebūtų išduotos.

Taip pat paaiškėjo, kad nuo lapkričio 19 dienos pasiėmė atostogas, gavo pinigus iš darbovietės ir kelialapį į kurortą Sočį, esantį Ukrainoje. Taigi, lapkričio 20 dieną ta pati Šibitova turėjo išvažiuoti, bet niekur neišvažiavo ir į jokį Sočį neišvyko, jokių bilietų nepanaudojo ir tiesiog dingo.

Buvęs vyras nieko rišlaus apie buvusią žmoną pasakyti negalėjo, išskyrus tai, kad šioji paliko kažkokį raštelį, kad išvažiuoja ilsėtis. Tardant parduotuvės, kurioje dirbo Vera Šibitova, darbuotojus, paaiškėjo, kad yra kažkokia draugė, pas kurią Šibitova vienu metu buvo išsikėlusi ir gyveno. Ta draugė, kokia tai Kučerenka, papasakojo, kad Šibitova bendravo su kažkokiu "Saša" (santrumpa nuo rusiško vardo Aleksandras), tačiau neaišku, kas tas Saša.

Toliau tardytojai aiškinosi, kas tas Saša, bet galų nebuvo. Paaiškėjo tik, kad Šibitova draugavo su viena parduotuvės darbuotoja, kokia tai Vitkovskaja. Šioji ilgokai viską neigė (matyt bijodama, kad paaiškės spekuliacijos, už kurias grėsė kalėjimas), bet matyt gavo per dantis, kaip kad būdavo pas sovietinius tardytojus, tad galų gale prasišnekėjo ir papasakojo, kas tas Saša. Paaiškėjo, kad į parduotuvę pas Šibitovą užeidavo kažkoksai vyras, vardu Saša, o pati Šibitova turėjo raktus nuo jo buto. Taip pat papasakojo, kad kartą pačios Šibitovos prašymu kažko buvo nuėjusi į to vyro namus. Pagal nupasakotą išvaizdą, tai buvo tas pats Saša, apie kurį pasakojo ir Kučerenka.

Kai Vitkovskaja parodė to Sašos namus, paaiškėjo, kad tenai gyvena kažkoksai šviežiai iš darbo milicijoje išėjęs Aleksandras Gerasimenka, kuris, kaip vėliau buvo skelbiama, niekur nedirbo. Realiai jis niekur nedirbti negalėjo, nes už nedarbą buvo straipsnis tuomečiame BK. Tiesiog jis dirbo partiniuose organuose, bet apie tai niekas skelbti negalėjo, nes partija negalėjo būti taip žeminama. Taip jis vėlesnėje medžiagoje ir tapo atseit bedarbiu. Žodžiu, grįžtant prie visos istorijos - kai milicija gavo to Gerasimenkos nuotrauką, tai abi moterys patvirtino, kad tai tas pats Saša.

Aleksandras Gerasimenka, kaip paaiškėjo, buvo iki tol buvęs milicijos darbuotojas, o šituo metu - niekur nedirbantis nelabai aukšto rango (matyt miesto rajono lygio) kompartijos funkcionierius. Sulaikytas veikėjas viską neigė, aiškino, kad jokios Šibitovos nepažįsta, o parduotuvėje, kur anoji dirbo, tiesiog pirkdavo alkoholinius gėrimus. Esą jei parduotuvės darbuotojos jį ir atsimena, tai tik dėl to, kad jis neretai tenai apsipirkdavo, persimesdavo kokiu žodžiu-kitu.

Paraleliai, betiriant visus įvykius, paaiškėjo, kad Šibitovos vyras buvo smarkiai pavydus ir ją mušdavo. Mušimas vykdavo dėl įtarimų, kad šioji vaikšto į kairę ir pisasi su kitais vyrais. Negana to, jo mašinoje buvo aptiktos dėmės, panašios į kraujo dėmes, o po tyrimų paaiškėjo, kad tai tikrai kraujas. Tiesa, kraujo buvo per mažai, kad gautųsi nustatyti bent jau kraujo grupę. Taigi, pradžioje labiau įtariamas buvo tasai buvęs Šibitovos vyras (galim tik spėlioti, kaip jis buvo tardomas). Tuo tarpu partinis ir buvęs milicininkas Gerasimenka atrodė smarkiai nekaltu ir niekuo dėtu, tad buvo tuo metu paleistas.

Visgi per vėliau įvykusią Gerasimenkos buto kratą buvo nustatyta, kad visiškai šviežiai jo bute buvo pakeistos grindys, ir dar kažkodėl iš gero parketo į paprastas lentines. Ir negana to, viename kambaryje sienos perdažytos. Ir negana to, atrastas pjūklas. Ir ant pjūklo atrasta kad ir nedidelė, bet kraują primenanti dėmelė. Dėmelė tiriant laboratorijoje, paaiškėjo, kad tai tikrai kraujas, tačiau dėmelė buvo per maža, kad pavyktų nustatyti bent jau kraujo grupę.

Išlindo dar vienas įdomumas - Aleksandras Gerasimenka, kaip paaiškėjo, mokėsi ne kur kitur, o garsioje Bartašiūnkėje. O kadangi pats buvo iš kažkokio neaiškaus kaimo, tai turėjo būti išsiųstas dirbti į kokią nors skylę, nes sovietmečiu buvo tokia paskyrų tvarka, kad prievartiniu būdu išsiųsdavo dirbti ten, kur paskirdavo, o žmogus pasirinkti nieko negalėdavo. Taigi, Aleksandras Gerasimenka sumąstė gerą ėjimą - toje pat Bartašiūnkėje pakabino tenai dirbusią kažkokią moterį, kurią apsivedė, o jau tuo pagrindu išvengė išsiuntimo ir pasiliko Vilniuje. Praėjus kelioms dienoms po to, kai jis gavo paskyrimą dirbti Vilniuje, jis padavė į skyrybas ir išsiskyrė. Žodžiu, veikėjas nesismulkinantis buvo.

Kartu tas Gerasimenka iš kažkur surado sau alibį - kažkokią tai Travkiną, su kuria esą turėjo santykius ir ruošėsi tuoktis, ir todėl buvo tomis dienomis pas ją ir turėjo tikrai tikrą alibį, kad nieko negalėjo padaryti. Bet kai tardytojai patardė tą Travkiną ir papasakojo apie jau apdurnintą Bartašiūnkės darbuotoją, toji pareiškė, kad išties tasai Gerasimenko pas ją lapkričio 20 nebuvo. Ir tiktai reikalavo, kad ji pasakotų, kad jis buvęs pas ją.

Žodžiu, pradėjo aiškėti galai ir Aleksandras Gerasimenka lapkričio 30 dieną buvo įkištas už grotų. Kadangi tasai buvo mentas, tai išsyk suprato, ką tai reiškia. Tą patį vakarą jis parašė pareiškimą, kad nužudė Šibitovą iš pavydo. Pagal sovietinį Baudžiamąjį kodeksą ir teisminę praktiką pavydas buvo laikomas lengvinančia aplinkybe.

Po prisipažinimo Aleksandras Gerasimenka parodė vietą, kur išmetė supjaustyto lavono dalis. Netoli nuo ten pavyko surasti ir iki tol nerastą kairę koją. Taip pat parodė ir vietą, kur paslėpė įrankius, kuriais žudė ir pjaustė Veros Šibitovos lavoną. Surasti įrankiai ir koja tapo įrodymais, kad jis ne šiaip prisipažįsta, o išties vykdė nusikaltimą.

Pagal viską, romanas, kuris vyko tarp Aleksandro Gerasimenkos ir Veros Šibitovos, turėjo dvi puses nesuderinamų interesų. Aleksandras Gerasimenka labai buvo patenkintas, kol galėjo šantažuoti tą pačią Verą Šibitovą ir knisti jai protą, reikalaudamas iš jos pinigų. Šioji šitam mentui pinigus duodavo, nenorėdama, kad apie viską sužinotų jos vyras. Tuo tarpu pati svarjojo, kad Aleksandras Gerasimenka ją apsives.

Patsai Aleksandras Gerasimenka vesti Veros Šibitovos visiškai nesiruošė ir su ja bendravo tiktai dėl pinigų, paraleliai turėdamas ne vieną romaną šone.

Po Veros Šibitovos skyrybų Aleksandras Gerasimenka staiga prarado galimybę ją šantažuoti. Tuo tarpu šioji kaip tik gavo galimybę šantažuoti jį, nes kompartija į visokius tokius ištvirkavimus žiūrėdavo smarkiai neigiamai. Taigi, žaidėjai apsikeitė vietomis. O kadangi Aleksandrui Gerasimenkai šitai pasirodė, kaip visos jo karjeros krachas, tai galim suprasti, kad istorija jam pasirodė smarkiai nervinanti ir siutinanti.

Trumpai tariant, tasai ją užmušė savo paties bute, kūną supjaustė gabalais, kuriuos paskui nunešiojo į Nėrį ir sumetė į vandenį. Kad bute neliktų kraujo dėmių, padarė remontą. Kadangi visi galvojo, kad Šibitova išvažiavo į kurortą, tai jos ir neieškojo. Ir jei ne ta pakrantėje surasta ranka, tai gal būtų šitas mentas ir išsisukęs, bet štai neišsisuko.

Kadangi istorijos apie šantažus ar pavydus sovietinė valdžia šiuo atveju priimti negalėjo, nes tasai Aleksandras Gerasimenka buvo kompartijos veikėjas, tai buvo parinkta versija dėl esą piniginių reikalų. Pas tą Aleksandrą Gerasimenką buvo surasta sovietinių obligacijų už 2010 rublių sumą. Nors obligacijos buvo absoliučiai ir visiškai nulinės vertės ir nebuvo įmanoma rasti nei vieno žmogaus, kuris patikėtų, kad jos vertos daugiau, nei tualetinis popierius (kuris realiai buvo didelis deficitas ir vertas daugiau), tai nesutrukdė teismui paskelbti, kad viskas dėl šito.

Taigi, Aleksandras Gerasimenka buvo nuteistas už žmogžudystę su sunkinančiomis aplinkybėmis, o paskui, kaip sako, ir sušaudytas.

Štai taip šita ilga istorija ir liko kaip Vilniaus istorijos dalis.

Ai, dar besidomintiems - Aleksandro Gerasimenkos butas buvo kažkur visiškai prie Pilies gatvės, ten, kur yra Literatų gatvė, kažkur visai prie sankryžos, priešingoje Literatų gatvės pusėje, nei Optikos parduotuvė.