Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Lietuviškos raidės
Lietuviškos raidės yra lietuvių kalbos tautosakinis paveldas ir atgulminė vertybė, tautinis pasididžiavimas ir išskirtinumo bruožas. Dauguma jų, tiesa, pasivogtos buvo iš čekų kalbos, išskyrus gal porą, kurias iš kažkur kitur ištraukė senovės kalbainiai, betgi taip ar kitaip bežiūrėtume, gavom kitur pasauly nesuprantamas raides, kurios neaiškią naudą duodamos, sukomplikuoja visokią kompiuterinę rašybą ir privelia klaidų visuose žodžiuose, kur tiktai gali būti ar nebūti visokios ilgosios ir nosinės.
O dar tos lietuviškos raidės paskui pavirsta į lietuviškas koduotes, tai tada tiek būna visokio vargo ir jovalo, kad maža nepasirodo niekam. Tiesa, jau čia galim atsikvėpti, nes didumą nesąmonių (nors ir ne visas) daugiau mažiau išsprendė UTF-8 atsiradimas.
Lietuviškos raidės kompiuteriuose
Dar gal daugiau bėdų visiems kelia tai, kad internetuose jas sunku užkoduoti, o visokios ten koduotės vis skirtingai tas raides aprašo, todėl vis skirtingai parodo, ir jau daugel metų kiekvienam lietuviui pažįstamas vaizdas, kai vietoje lietuviškų raidžių rodo kokius nors kringelius. Dar kiekvienam yra žinomas garsusis testinis žodis - Ąčęėįšųūž, kuris padeda išsiaiškinti, ar lietuviškas raides kur nors kompiuteris parodys, ar vietoje to išves į ekraną ar printerį kažkokius hieroglifus.
O dar kokiais tai VLKK nutarimais prie lietuviškų raidžių yra priskirtas ilgasis brūkšnys ir lietuviškos kabutės, nes unikalioji lietuvių kalba yra tokia unikali, kad ji sugestų, jei pabandytų kas nors paprastą brūkšnį ir paprastas kabutes pavartoti. Todėl tai irgi lietuviškos abėcėlės dalis.
Taip kad jeigu kam prireiks (bet gal ir neprireiks), tai čia pateikiame dar ir dešifruotes į HTML, kad galėtų bet kas išsisukti keblioje situacijoje, kada eilinį kartą koks nors šūdinas internetas nepriima lietuviškų raidžių su visokiais UTF-8, nes taip amerikonai nuolat pas save viską padaro, o parašyti lietuviškom raidėm reikia. Taip kad šita lentelė - tai kalbainių dovana jums, kurią jums reikia išmokti dabar atmintinai, kaip daugybos lentelę:
| Didžioji | D. kodas | mažoji | m. kodas |
| Ą | Ą | ą | ą |
| Č | Č | č | č |
| Ę | Ę | ę | ę |
| Ė | Ė | ė | ė |
| Į | Į | į | į |
| Š | Š | š | š |
| Ų | Ų | ų | ų |
| Ū | Ū | ū | ū |
| Ž | Ž | ž | ž |
| ilgasis brūkšnys | — | — | |
| kairioji kabutė | „ | „ | |
| dešinioji kabutė | “ | “ | |
Lietuviškų raidžių istorija
Įprastos lotyniškos raidės lietuvių kalboje yra 23, tačiau dar 9 yra papildomai prigalvotos, taip kad visa lietuviška abėcėlė dabar yra sudaryta iš 32 raidžių.
Įvairios specifiškos lietuviškos raidės su diakritiniais ženklais atsirado skirtingu metu. Pirmąja tokia lietuviška raide tapo Ė, kurią dar 1653 metais savo lietuvių kalbos gramatikoje paskėlbė anoks Danielius Kleinas. Jam matėsi, kad "Ė" yra labai jau specifinis garsas, kurio kitose kalbose nėra, o lietuvių kalboje jis labai skiriasi nuo garso "E". Štai ir sukūrė tokią raidę. Išties taip ir yra - šitokios raidės kitos kalbos neturi, ji yra specifiškai lietuviška.
Raidės Ą ir Ę gana neaiškiu metu, bet labai seniai (prieš ~300 metų) perimtos iš lenkų kalbos, kurioje tariamos kaip neaiškios nosinio tarimo "An" ir "En", atitinkamai jos reiškia tokį garsą, kuris pasikeitė į prailgintą tarimą, kilusį iš kadaise buvusios senovinės formos su "An" ar "En" - pvz., "anžuolas" - "ąžuolas", arba "kenčia" - "kęsti". Kažkodėl mokyklose šitų dalykų neaiškina, o tik liepia iškalt atmintinai, kaip ir kur tas nosines raides rašyti.
Raidės Į ir Ų atsirado ankstyvose lietuviškose knygose, daugiausiai spausdintose Mažojoje Lietuvoje, bet atrandamos seniai - dar Daukšos Postilėje, išleistoje 1599 metais.
Raidės Č, Š ir Ž kažkada XIXa. buvo perimtos iš čekų kalbos ir pakeitė tokius iki tol rašyboje naudotus dvigarsius, kaip "cz", "sz" ir "rz", iki tol rašytus kaip ir lenkų kalboje. Tiesiog naudoti vieną raidę gavosi gražiau.
Paskutinė atsirado raidė Ū, kurią kokiu tai metu sugalvojo ir 1893 metais laikraštyje "Varpas" pasiūlė Jonas Jablonskis, nes šioji turėjo kaip tai skirtis nuo paprastos Ų, kuri jau buvo kažkaip neaiškiai atsiradusi.
Visos tos raidės iki pat Tarpukario būdavo naudojamos tik paskirų leidėjų, tai vis būdavo, kad vieno leidėjo knygose išvis visos raidės yra tik kai plenkiškame raidyne ir žodžiai rašomi kaip lenkų kalboje, o pas kitą leidėją užtat yra kokios nors Ą, Ę, Į ir Ų, o pas trečią užtat dar ir Č, Š ir Ž atsiranda, o tuo tarpu kokia nors Ė pas vienus yra, pas kitus nėra - išvis nesuprasi pagal ką. Gi Jablonskio išrasta Ū visur išplito tik jau artėjant prie XXa. vidurio.
Teisybės dėlei dar reikia pridėti, kad specifiškomis nelotyniškomis, o tai reiškia, kad lietuviškomis raidėmis lietuvių kalboje ilgai buvo dar ir lenkiškos raidės "Ł" aka "ł" ir "W" aka "w", ir tik tuo pačiu Tarpukariu jos iš lietuviškų raidynų daugiau mažiau išnyko.