Perlojos respublika

Tai aišku, oficialus Perlojos herbas kiek kitaip atrodo, bet čia jau tūpi nomenklatūriniai herbų kūrėjai, kaip įprasta, nemoka herbų kurt, nes nei neįtaria apie heraldikos taisyklių egzistavimą, kur nėra rudos spalvos, ir net nėra varinės, o tik auksinė arba geltona - todėl stumbras auksinis, o ne rudas, o du metalai herbe negali liestis, todėl negali būti auksinio stumbro ant sidabrinio skydo - stumbras yra dangaus (būtent dangaus - žiūrėkite į ikonografiją ir pirminę medžiagą, žiopliai!) fone, t.y., mėlyname, ką rodo ir senoji ikonografinė medžiaga! Ir armuotas ne kažkokiais pilkais, o sidabriniais ragais bei kanopomis! Taip pat užmirštama ir legenda apie tai, kaip kunigaikštis Perlius nudėjo stumbrą kardu, toje vietoje, kur ir įkūrė Perloją - į stumbro sprandą būtent sidabrinis kardas įsmeigtas, o ne kryžius!

Perlojos respublika - mikrovalstybė, gyvavusi 1918-1924, su tam tikrais valstybingumo požymiais iki pat 1939, kai buvo galutinai aneksuota, Lietuvai atsiimant Vilniaus kraštą. Perlojos respublika trumpam atkurta pokario rezistencijos metais (1944-1948), kai kovojo su sovietais.

Perlojos respublikos prezidentas buvo Jonas Česnulevičius, kariuomenės vadu - Juozas Lukoševičius.

Pagal legendą, Perlojos respublika valstybingumą turėjo ir Viduramžiais - tuo laiku buvusi nepriklausoma kunigaikštystė, valdyta kunigaikščio Perliaus bei jo palikuonių.

Atskiriant mitus nuo realybės

Nagrinėjant Perlojos respublikos istoriją, tenka pastebėti didžialietuvininkų propagandos įtaką, iškraipnačią Perlojos respublikos istoriją. Pagal tarpukariu iškeltą ir lig šiol skleidžiamą oficialią versiją, Perlojos respublika esą gyvavo vos vienerius metus - iki 1919, dažnai aiškinama apie tai, esą Perlojos kariuomenė buvusi Lietuvos kariuomenės būriu, etc..

Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad aiškinimai, esą Perlojos respublika egzistavusi vos iki 1919 metų, remiasi išimtinai tiktai Kaune darytais administraciniais sprendimais įtraukti Perloją su aplinkiniais kaimais į Lietuvos sudėtį, o ne faktine situacija, kai Perlojos kariuomenė paskelbė ultimatumą Lietuvos pajėgoms, kad šioms puolant, prieš jas kovos ne tik Perlojos kariuomenė, bet į pasipriešinimo veiksmus bus įtraukti ir Armija Krajowa padaliniai. Neformalių derybų metu tarp lietuvių ir perlojiškių buvo susitarta, kad Lietuvos kariuomenė į Perlojos respublikos teritoriją gali įžengti išimtinai tik su Perlojos prezidento ir kariuomenės vado rašytiniu leidimu. Analogiška neformali sutartis buvo sudaryta ir su vietiniais Armija Krajowa padaliniais, tad iš esmės Perloja tapo tam tikru abiem pusėm fronto linijos stabilumą užtikrinančiu garantu iki pat 1939 metų.

Perlojos respublika 1918-1925

Nuostabi istorija apie tai, kaip į Perloją įsiveržę rusai buvo tiesiog pergudrauti: kelių šimtų bolševikų daliniui buvo pareikšta, esą Perlojoje jau yra revoliucinis komitetas ir visa valdžia priklauso bolševikams. Šieji, patikėję, kartu ir matydami aiškią savivaldą, išėjo patys.

Bene ryškiausias posūkis Perlojos respublikos istorijoje buvo 1919 metų gegužės 2 diena (didžialietuvininkų neretai skelbiama, kaip esą Perlojos respublikos pabaiga), kai netikėtai įsiveržusi Lietuvos kariuomenės pirmojo pėstininkų pulko kuopa užklupo dalį Perlojos karių ir po nedidelio susišaudymo kelis jų suėmė. Tačiau jau tą patį vakarą susibūrę perlojiškiai apsupo įsiveržėlius ir paskelbė jiems ultimatumą, reikalaujantį, suimtus karius paleisti. Lietuviai pakluso ir buvo paleisti su ginklais, tiktai be šovinių. Būtent po šio įvykio Lietuva de facto pripažino Perlojos respublikos egzistavimą ir nustojo kištis į jos vidaus reikalus.

Naudodamasi abipusiškai nestabilia situacija, Perlojos vadovai užtikrino ir stabilią bei nepriklausomą prekybą su Lenkijos bei Lietuvos pusėmis, taip pat - ir tam tikrą ginkluotės tiekimą iš šių šalių.

1922, Lietuvai įsivedus naują valiutą - Litą, Perloja išleido nuosavus metalinius pinigus, šiuo metu laikomus viena iš didžiausių numizmatinių retenybių - Perlojos litą, kuris realiai rinkoje kursavo iki pat 1925.

Sėkmingo karinio ir politinio pasipriešinimo dėka, Perlojos respublika gan ilgai išlaikė nepriklausomybę, skirtingai nuo kitų Lietuvos teritorijoje buvusių mikrorespublikų, tokių, kaip kad Babtų respublika ar Varviškių respublika.

Faktinė Perlojos inkorporacija į Lietuvą

Šis paminklas 1930 pastatytas Vytautui Didžiąjam - vienas iš nedaugelio išlikusių originalių tarpukario paminklų, išlikusių Lietuvoje: sovietmečiu net tris kartus bandyta jį griauti, tačiau kaskart tokį griovimą sutrukdydavo perlojiškių pasipriešinimas. Pirmą kartą griaunant paminklą, buvo tiesiog pavaizduota, kad didžiulis arklių kinkinys nesugeba jo nuversti, esą paminklas per tvirtas - išties gi vietiniai tiktai įkinkė tuos arklius ir paskui iškinkė, gerai nugirdytiems atvykėliams komunistams taip ir nesupratus, kas vyksta. Antrą kartą bandoma buvo versti traktoriumi, tačiau susirinkusi perlojiškių minia išvilko iš traktoriaus atsiųstą traktoristą, jį sumušė ir liepė nešdintis. Trečią kartą paminklą buvo bandoma sprogdinti, tačiau vietinių valdomas "raikomas" pareiškė, kad griūnant paminklui, esą bus nugriautas ir raikomo pastatas, tad leidimas sprogdinimui tiesiog buvo atimtas

Faktinė Perlojos respublikos inkorporacija į Lietuvos sudėtį įvyko 1924 metais, kai Lietuvos vyriausybė, susidūrė su realia situacija, kai dalis fronto linijos su Lenkija lieka nekontroliuojama, o lenkai potencialiai turi placdarmą puolimui. Lietuva ėmėsi specialių veiksmų: Perlojos gyventojams buvo pažadėtas stiprus finansavimas, kartu įtikinant lenkus, kad šioji yra Lietuvos pusėje - taip buvo užtikrintas lenkų paramos nutraukimas. Lietuvos gi pusė atsisakė tiekti ginklus bei šaudmenis Perlojos kariuomenei, kartu paskelbdama ultimatumą, tačiau su pažadu išlaikyti ypatingas savivaldos sąlygas. Perlojos respublika buvo priversta kapituliuoti.

Nepaisant kapituliacijos ir formalaus Perlojos respublikos prilyginimo kitoms vietinėms savivaldoms, šioji išlaikė ypatingą statusą iki pat Vilniaus krašto grąžinimo Lietuvai: susidūrę su Perlojos inkorporavimu į Lietuvos sudėtį, lenkai vėl atlaisvino sąlygas vietiniams gyventojams pereiti per fronto liniją, taip sukurdami atvirą prekybos kanalą tarp Lenkijos ir Lietuvos. Nepaisant oficialios Lietuvos kaltinimų, esą ši prekyba esanti kontrabanda, aktyvių veiksmų šiai padėčiai pakeisti nebuvo imamasi, kaip nebuvo imamasi ir bandymų apmokestinti vietinius verslininkus.

Būtent dėl tokios nepriklausomos situacijos pokario metais Perloja sukūrė aktyvią rezistenciją, jos partizanų būrys iki pat 1948 pilnai valdė buvusios Perlojos teritoriją, neleisdamas įeiti sovietiniams padaliniams, buvo paskelbtas Perlojos respublikos atkūrimas. Nepaisant stipraus pasipriešinimo, apie 1949 sovietų daliniai visgi sutriuškino pasipriešinimą ir Perloja buvo de facto inkorporuota į LTSR sudėtį.

O dar žmonės kalba, kad ir vėliau sovietmečiu Perloja taip ir liko pasipriešinimo židiniu ir buvo vienintelė vieta ant visos Lietuvos, kur vietiniai per daug nesislėpdavo, klausydami visokio ten Amerikos balso ir Laisvės radijo, turėjo kiekvienas rūsyje paslėptą šautuvą ir vertė su savim visokius komunistus skaitytis. Kaip sakant, šiokios tokios laisvės salelė nusovietintoje ir nužmogintoje LTSR.