Ostapas Benderis

Ostapas Benderis - toksai dabar jau Lietuvoje primirštas personažas iš dviejų senų rusiškų humoristinių knygų - "Dvylika kėdžių" ir "Aukso veršis", kuriose buvo pasakojama apie gudrų sukčių ir aferistą, katras išnaudodavo visokius sovietinius biurokratus, sovietines įstaigas, bendrai sovietinę sistemą, o kartu ir šiaip visokius prakutusius vertelgas ir kitus, paprastesnius žulikus. Vėlyvesniu sovietmečiu pats pasakymas "Ostapas Benderis" tapo bendriniu žodžiu, reiškiančiu visokius gudrius suktus perėjūnus.

Knygos apie Ostapą Benderį buvo dvi, abi parašė dviejų autorių porelė - tokie Ilja Ilf ir Jevgenij Petrov. Pirmoji knyga buvo "Dvylika kėdžių", išleista 1928 metais, o antroji - "Aukso veršis", išleista 1931 metais. "Dvylikoje kėdžių" Ostapas Benderis bando atrasti senas prabangias kėdes, į kurių apmmušalus buvo įsiūtos brangenybės. "Aukso veršyje" Ostapas Benderis bando apiplėšti nelegalų sovietinį milijonierių ir paskui pabėgti į užsienį. Abiem atvejais istorijos baigiasi nelabai sėkmingai.

Vėlesniais laikais abi knygos buvo tyliai uždraustos, nes sovietinis režimas jose atrodė pernelyg prastai, ypač pirmojoje iš knygų, kur sovietiniai valdininkai vaizduojami kaip visiški durniai. Antrojoje knygoje autoriai beveik pilnai išvengė šaipymosi iš valdžios, bet visvien knyga neįtiko, nes sovietinė sistema ten visvien atrodė pernelyg prastai. Dar vėliau, jau 1949 metais knygos buvo uždraustos visiškai pilnai, pašalintos iš visų bibliotekų, įtraukiant jas į antisovietinių sąrašus. Vėl leistos spausdinti buvo tik po to, kai prasidėjo Chruščiovo atšilimas. Vėliau knygos buvo leidžiamos vėl, išverstos ir į lietuvių kalbą, o pagal "Dvyliką kėdžių" pastatyta pora kino filmų, tapusių vienais iš sėkmingiausių sovietinių komedijų.

Ostapas Benderis ir komunistiniai persekiojimai

Pirmąją knygą, "Dvyliką kėdžių" išleidęs leidyklos vadovas ir redaktorius Vladimiras Narbutas jau tais pat 1928 metais buvo nušalintas iš visų pareigų, o 1936 metais - suimtas, paskelbtas liaudies priešu, išsiųstas į konclagerį, o 1938 metais sušaudytas.

Istorija išties tuo neapsiribojo - antroji knyga, "Aukso veršis" buvo spausdinama žurnale dalimis ir 1931 metais maždaug per vidurį jos leidimas buvo sustabdytas. Po trijų metų spausdinimas buvo pratęstas paties Josifo Stalino nurodymu, nes jam norėjosi sužinoti apie istorijos baigtį. Jo pat nurodymu buvo pakoreguota ir antrosios knygos baigtis - autorių pirminėje versijoje Ostapas Benderis susituokia su kažkokia merga ir tampa socializmo statytoju, bet Stalinas nurodė autoriams (citata): "Ostapas Benderis socializmo statytojų tarpe nereikalingas", po ko autoriai visą baigtį skubiai pakeitė.

Iš šitos istorijos, beje, matosi ir tas pagarsėjęs keistas Josifo Stalino mąstymas - jis neretai pasigailėdavo visokių menininkų, juos laikydamas reikalingais ir vertingais keistuoliais, kurie nesuvaldomi ir todėl gali būti einantys prieš režimą - mat talentas yra kartu su maištingumu. Tačiau tuo pat metu Stalinas laikė, kad nors tokia kūryba ir gali vykti, visokie redaktoriai ir leidėjai neturi jos praleisti į visuomenę, ir štai tuos redaktorius ir leidėjus už tai bausdavo labai žiauriai. Štai tas Stalino elgesys čia matomas labai tipiškai.

Abu autoriai mirė, sulaukę 39 metų - Ilja Ilfas 1937 nuo tuberkuliozės, o Jevgenijus Petrovas 1942 metais per lėktuvo katastrofą. Nors ir yra sąmokslo teorijų, kad abu buvo nužudyti Josifo Stalino nurodymu, tiesiog inscenizuojant ar falsifikuojant mirties aplinkybes, išties patikimų įrodymų tam nėra.