Dvylika kėdžių

12 kėdžių - anoks tai Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo sovietinis nuotykių romanas su jumoru. Visai nieko, skirtingai nuo visokių kitų. Esmė ta, kad veiksmas vyko po Rusijos revoliucijos, bet Nepo laikais, tai dalinai kapitalizmas, todėl gyvenimas dar kažkiek primena bent truputį suprantamą.

Siužeto esmė - kad anoksai Ostapas Benderis, žinomas ir talentingas žulikas, sukčius bei aferistas, sužino, kad kokia tai bobulė, kuri Carinės Rusijos laikais buvo prabangi ponia, savo brangenybes užsiuvo vienos kėdės sėdynėje, o tų kėdžių buvo visas komplektas - 12. Štai čia ir prasideda tų kėdžių medžioklė, į kurią, beje, įsitraukia dar ir popas, kuris nugirdo velionės paskutinius žodžius. Gi Ostapas Benderis turtų ieško su tikru paveldėtoju, kuris yra toksai atsilupęs senis - Kisa Vorobjaninovas.

Per visą kėdžių paiešką Ostapas Benderis važinėja po įvairias SSRS vietas ir vis bando prasisukti, užsidirbti kaip nors pinigų, ir vis per sukčiavimus ir smulkias aferas, kurias meistriškai prasuka, apdurnindamas ką papuola, o ypač - kitus, durnesnius sukčius. Visas knygos fonas labai ryškus - Rusija pilna sukčių, kurie valdo visas valstybines įstaigas, užima įvairiausius valdiškus postus ir taip toliau, o kartu visur yra suirutė, skurdas ir visiška betvarkė, kur kiekvienas bando suktis kaip išmano - žodžiu, kiek panašiai, kaip buvo 199x, tik daug kartų smarkiau.

Istorijos pabaiga nėra laiminga - atradus tą kėdę, Kisa Vorbjaninovas perpjauna Ostapui Benderiui gerklę, o paskui paaiškėja, kad bolševikai atrado tą kėdę su brangakmeniais, kuriuos neaišku kur pardavė ir pastatė kokius tai kultūros rūmus, tad ir patsai Kisa Vorobjaninovas nieko negauna.

Paskui, 1931 metais, išėjo dar ir tęsinys - Aukso veršis, kuriame buvo pasakojama apie tai, kaip per stebuklą išgyvenęs Ostapas Benderis suburia gaują ir su ja bando per šantažą išgauti pinigus iš nelegalaus sovietinio milijonieriaus. Nors pinigus išgauti galų gale pavyksta, o Benderis bando pabėgti su turtais į užsienį, jam ir vėl nepasiseka.

Paradoksas, bet nors sovietų valdžia knygoje vaizduojama gan smarkiai nekaip, ir visas sovietinis režimas rodomas, kaip absurdiškas sukčių pilnas chaosas, knyga 1928 buvo išleista legaliai. Vėliau knygos perleidimai buvo stabdomi, o 1948 partiniais sprendimais buvo nuspręsta, kad reikia ją uždrausti. Taigi, nuo 1949 metų knyga buvo masiškai šalinama iš bibliotekų. Situacija pasikeitė tik po Stalino mirties, per Chruščiovo atšilimą, kai knyga vėlei buvo leista.

Beje, šioje knygoje bene pirmą kartą oficialiai pavartotas pasakymas "literatūrinis negras", kuris buvo apie sovietinės literatūros esminę kuriančiąją jėgą.

Pagal knygą buvo pastatyti du sovietiniai filmai apie dvyliką kėdžių (vienas - dviejų serijų, kitas - keturių serijų), ir abu susilaukė labai didelio populiarumo. Vėliau daugelis personažų ir posakių iš filmo tapo sovietinės liaudies kūrybos dalimi.