Aukso veršis

Aukso veršis - antroji Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo knyga apie Ostapo Benderio nuotykius, parašyta 1931 metais. Šioje knygoje Ostapas Benderis susideda su būreliu smulkesnių žulikų ir tada keliauja kažkur į pietinius kraštus, ieškodamas pogrindinio milijonieriaus, kurį galėtų šantažuoti ir išsireikalauti iš jo krūvos pinigų. Pagal planą, už tuos pinigus galima bus prisipirkti visokių brangenybių, o tada pabėgti į užsienį. Aišku, kadangi viskas nebūna taip paprasta, tai į viską prisivelia dar visokių ten nuotykių.

Jei pirmojoje knygoje, "Dvylika kėdžių" buvo daug visokių istorijų ir istorijėlių apie tai, kaip absurdiškai šūdinai dirba sovietinė sistema ir kaip sovietiniai biurokratai patys yra smulkūs žulikai, vagys ir šiaip durniai, tai rašant "Aukso veršį", autoriai labai aiškiai vengė bet kokių aiškesnių užuominų apie tai, nors pilnai to išvengti gal ir nepavyko. Reikalas gi tas, kad pirmos knygos leidėjas ir redaktorius Vladimiras Narbutas jau tais pat 1928, t.y., "Dvylikos kėdžių" išleidimo metais buvo nušalintas nuo visų pareigų, taigi, autoriai gavo labai aiškų siganalą - kad sovietinio režimo kritikuoti negalima net smulkmenose. Taigi, šiuo atžvilgiu "Aukso veršis" yra žymiai švelnesnis, nors visgi bajerių, kabinančių valdininkus, autoriai išvengti nesugebėjo.

Skirtingai nuo "Dvylikos kėdžių" atvejo, "Aukso veršio" leidėjai nebuvo taip represuoti (Vladimiras Narbutas vėliau buvo išvis sušaudytas) - būtent dėl to, kad knyga buvo švelnesnė. Visgi, kai ji pradžioje 1931 metais buvo spausdinama kažkokiame žurnale dalimis, maždaug per vidurį jos spausdinimas buvo sustabdytas, o paskui, tik po trijų metų buvo leistas paties Josifo Stalino nurodymu, nes šis labai mėgo skaityti, aptiko šią knygą ir tada užsimanė sužinoti, kuo viskas baigsis. Labiausiai pagarsėjo istorija, kaip Josifas Stalinas, sužinojęs apie knygos galą, kuriame Ostapas Benderis persiauklėja, susituokia su kažkokia pana ir tampa socializmo statytoju, perdavė autoriams žinutę - "Ostapas Benderis socializmo statytojų tarpe nereikalingas". Tą išgirdę, autoriai skubiai perrašė knygos pabaigą, kad jokio socializmo statymo su Ostapu Benderiu ten neliktų.

Reikia pasakyti, kad čia labai matosi ideologinis autorių nesusivokimas, įtraukiant Ostapą Benderį į socializmo statybą - jie patys to nepagalvoję, socializmo statymą netiesiogiai taip paskelbė visiška afera, kurioje dalyvauja ir Ostapas Benderis. Gi Josifas Stalinas, būdamas kažkaip keistai atlaidus jam patinkantiems autoriams, už šitai jų nesušaudė, o tik pasakė, kaip jie turintys teisingai parašyt.

Kartu su "Dvylika kėdžiu", šita knyga yra viena iš geriausiai vykusių sovietmečio autorių knygų apskritai, nors populiarumu pirmąjai knygai visgi kažkiek nusileidžia.