Kafija - tai šitaip kava buvo vadinama Mažojoje Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, o paskui - ir daugelyje kitų Lietuvos vietų, nes pavadinimas ir kavos gėrimo papročiai iš lietuvininkų žemių plito į Marijampolę, paskui ir į Kauną, o dar paskui ir į Vilnių.

Tai šitaip kava, vadinta kafija, paplito lietuviškose žemėse dar labai seniai - maždaug XVIIIa., t.y., dar senais LDK bei Abiejų Tautų Respublikos laikais.

Kaip daugelis šiais laikais spėlioja, Vilniuje kava pasirodė dar XVIIa. pradžioje, kai po 1683 metais vykusios Vienos apsiausties buvo sumušta Osmanų imperija, kuri atsitraukė ir paliko apie pusę tūkstančio maišų kavos, nes tenai labai ją gerdavo. Osmanus sumušusi mūsų karaliaus Jono Sobieskio III kariuomenė krūvą tos kavos parsivežė ir į Lenkiją, ir į Lietuvą. Iš to ir bendras mūsų šalims pavadinimas - kava lietuviškai arba kawa lenkiškai.

Vienok po osmanų sumušimo stabilaus kavos tiekimo organizuoti nesigavo - tai ji būdavo, tai jos nebūdavo. Bet situacija kiek pasikeitė vėliau - Austrija sau kavos tiekimą visgi užsitikrino, per austrus tiekimą gavo ir kitos vokiškos žemės, o tuo pačiu ir Prūsija. Štai taip nuo XVIIIa. kava išplito ir tarp Prūsijos lietuvninkų, o taip ir per likusią Mažąją Lietuvą, o paskui ir vėl per kitas žemes.

Taigi, Tarpukaryje, o ir paskui jau sovietmečiu daugelis inteligentų tuo pačiu Mažosios Lietuvos papročiu ir sakydavo - "kafija", pvz, "eikim kafijos išgerti", ar "ta kafija labai gera, stipri", ar "tiek kafijos prigėrėm, kad paskui negalėjom užmigti".

Daugelyje regionų, ypač Vakarų Lietuvoje, kafijos gėrimas buvo tapęs tokiu įprastu, kad kai po carinės okupacijos visas kavos tiekimas tiesiog strigo ir baigėsi, tai prasidėjo daugelio surogatų paieška - ypač išpopuliarėjo cikorija ir ąžuolo gilių nuoviras, neretai būdavo daroma ir iš degintų miežių. Kafijos gėrimas buvo tapęs tiesiog papročiu - būdavo sakoma "palaunagė", kur po pietų ar pavakariais šeimos, giminės ar šiaip susitikę žmonės gerdavo kavą - kas galėjo - tikrą, o kas negalėjo - tai ir netikrą. Palaunagė buvo išplitusi didelėje dalyje Lietuvos.

Palaunagės, t.y., kafijos gėrimo papročiai buvo drastiškai ir beveik pilnai išnaikinti tik sovietmečiu, kai ne tik kava buvo keliems dešimtmečiams dingusi, bet ir už bandymą ją gerti žmonės rizikavo būti įvertinti kaip buržujai, o todėl - išvežti į Sibirą.

Visgi po truputį kafijos papročiai dabar atsigauna, tai tuo galim tiktai džiaugtis.