Rusiška kultūra

Visi aksesuarai vietoje

Rusiška kultūra - tai, savo esme, mišinys iš kelių sociokultūrinių sudedamųjų, turintis itin daug pompastiškumo, smurto ir galios santykio, pramaišiui su visišku antisocialumu. Šiuo atžvilgiu šita kultūra sunkiai suprantama normalaus pasaulio žmonėms, o pačių rusų kartais įvardinama kaip "mįslinga rusiška dūšia".

Rusiška kultūra jau nuo labai senų laikų yra esminis Rusijos, o taip pat ir SSRS giluminius socioekonominius mechanizmus nustatantis veiksnys.

Gilumine savo esme rusiška kultūra yra mišinys iš šių reiškinių, sudėtų į bendrą visumą:

• Atviriau ar užslėpčiau iki šiol tebegyvuojanti vergovinė/baudžiavinė sistema, kur valdžia ar ponai turi praktiškai neribotas galias, įskaitant ir galimybę nebaudžiamai užmušti vergus ar baudžiauninkus, o pastarieji yra visiškai beteisiai ir negalintys pasipriešinti. Vėlyvesniais laikais ši baudžiavinė sistema reiškėsi per kolchozus su beteisiais kolūkiečiais, o kaip atvirai vergovinė - per konclagerius, o taip pat per kariuomenėn imamus rekrūtus. Iki šiol Rusijoje gyvuoja kolūkiai ar atokesnės gyvenvietės, kuriose esantys žmonės yra beteisiai.
• Klajoklinės kilmės visuomenės santykių sistema, kuri yra paremta ne tiek vertės kūrimu, kiek vertės perskirstymu - t.y., plėšiant vienus, pajamas gauna kiti, tie, kas turi daugiau jėgos. Per visą sovietmetį šitie santykiai veikė taip, kad buvo atimamas žmonių turtas, o tą turtą realiai nusavindavo kompartijos funkcionieriai, KGB ir panašiai. Naujaisiais laikais tai veikia kaip aukščiausių valdžios sluoksnių palaiminamas reidingas - pvz., kaip Chodorkovskio ar daugybės kitų Putinui neįtikusių verslininkų atveju - atimant iš verslininkų turtą, o su jais pačiais susidorojant.
• Kalėjimų kultūra, kurioje didžioji dalis visuomenės netiki valdžia, todėl sukuria savo alternatyvines galios struktūras, paremtas kriminaline veikla. Tačiau pati valdžia čia jau nuo senų laikų irgi yra tapusi kriminaline - pradedant visokiais bolševikais, kurių didžiulė dalis buvo atviri kriminaliniai nusikaltėliai (pvz., Josifas Stalinas - traukinių plėšikas) ir baigiant Vladimiro Putino kooperatyvu Ozero, veikusiu išvien su didžiausiomis Rusijos mafijos gaujomis.
• Itin intensyvi propaganda ir mitų kūrimas, siekiant išaukštinti esamą valdžią ir visaip nuneigti tuos, kas tai valdžiai neįtiko. Propaganda ir mitai kuriami buvo dar nuo Carinės Rusijos laikų, pvz., perimant istoriją iš Ukrainos ir ją priskiriant Rusijai (taip Kijevo Rusia, nieko bendro neturėjusi su vėlesne Moskovija buvo suplakta su Rusija), o kartu nuneigiant bet ką, kas Rusijos propagandai netinka. Tokia mitų kūryba pradėta cariniais laikais, buvo tęsiama ir per visą SSRS egzistavimą, ir tebesitęsia iki šiolei.
• Sistemingas ir viską persmelgiantis įvairaus atvirumo ar užslėptumo rusiškas šovinizmas, šiais laikais dar žinomas ir kaip rusofašizmas, kurio esmė - kad rusai yra kokia tau aukštesnė tauta už kitas, kartu sukuriant ir visur aplinkui esančius priešus, kurie kalti dėl visko.
• Priešų mitologija ir propaganda - svarbiausiu priešu Rusijai tampa žydai, kurie kaltinami viskuo (žr. dar carinės Ochrankos sukurtus Siono išminčių protokolus). Tarp kitų priešų - bet kas, kas tuo metu Rusijai kuo nors neįtiko - pvz., pagal Rusijoje vykdytas visuomenės apklausas, skirtingu metu didžiausiais ir pavojingiausiais Rusijos priešais būdavo įvardinamos tokios šalys, kaip JAV, Lietuva, Estija, Gruzija, Ukraina, Lenkija - t.y., visos tos valstybės, prieš kurias Rusija pati vykdė ar ruošėsi vykdyti agresiją, arba kurios tiesiog išdrįso Rusijos agresiją įvasrdinti kaip agresiją.

Būdinga, kad netgi pati rusiška propaganda ir jos sukuriami mitai irgi yra pateikiami, kaip ypatinga ir kokiu tai būdu labai daug dvasingumo skledžianti bybienė, pvz., koks nors Puškinas ar dar kas nors, kas realiai užsiimdavo tiesiog melu, kitų tautų niekinimu ir išvis neigimu bei visišku rusišku šovinizmu. T.y., rusiška kultūra tampa auganti iš melo, propagandos ir išgalvotų šovinistinių pasakų, atitinkamai, šitaip augdama, rusiška kultūra iš kliedesių augina naujus kliedesius, iš kurių augina dar naujesnius, o paskui, propagandiškai perrašinėdama buvusią istoriją, Rusija išvis pameta gebėjimą suvokti, kas nuo ko tenai gavosi.

Visiškas neigimas irgi yra bibienė, pist ant dabartinės Rusijos, bet buvo joje ir talentai, daugelis išvyko iš tos bedugnės, bet buvo ir Sacharovas, Solženycenas, "daktaras Živago". Viską neigti yra tikras debilizmas, dar sudeginkime jų knygas, sekantis veiksmas ... Dabar aišku nepopuliaru kažką kalbėti apie rusiją apart keiksmažodžius, tegu nusprendžia ateitis, manau rusija paklus pasaulio mąstymui arba žlugs, kur jai dabar ir vieta. Trumparegiškas mąstymas pagimdo nacizmą. Nors manau dabartiniu metu tai skamba kaip erezija. Mūsų neapykanta Rusijai kvaila, nes tai ir yra smegenų plovimas. Dabartinis režimas nusipelno neapykantos, bet jis praeis, kaip ir Hitlerio norai, prieš pasaulį nepakariausi. Kaip buvo apkvailinta visa vokiečių liaudis, taip apkvailinti ir rusai. Buvo norai išžudyti visus vokiečius, net tyrė jų smegenis, tipo iš kur tokia neapykanta kitoms tautoms. Buvo nuspresta, kad tai paprastas žmogiškas reikalas, pagal situaciją mes visi taip elgiamės. Žmogiškas efektas. Dabar vokietija yra daugiausiai kitataučių turinti šalis, keista, planas buvo kitas Smarkiai apibendrinus, galima tarti, kad rusiška kultūra - tai melas, kliedesiai, šovinizmas ir rusofašizmas, agresija ir pretenzijos visiems aplinkui, ir visa tai - persmelkta galios santykių bei patologinės sociopatijos.