Globalizacija

Globalizacija - tai procesas, kai dėl vis gerėjančio, greitėjančio ir pingančio susisiekimo tarp skirtingų Žemės planetos vietų, ilgainiui didėja ir prekyba tarp tų vietų, ir pinigų srautai tarp tų vietų, ir investicijos, ir darbo jėgos judėjimas, ir taip toliau, todėl nutolusios vietovės vis labiau apsijungia, pasaulis darosi vis globalesnis, o atitinkamai, vis didesnę įtaką daro vis mažesnis kiekis vis galingesnių pasaulinio masto kompanijų.

Susisiekimo nuotolis yra labai ribojantis ekonominis faktorius dėl dviejų priežasčių: pirma, tolimesnės kelionės kainuoja, antra, daugelis prekių, jei ilgai trunka kelionė, tiesiog sugenda arba pasensta. Kaip pvz., maisto produktai gali sugesti per kelias dienas ar savaites, o nemažai pramoninių prekių per metus trunkančią kelionę gali tapti netgi techniškai atsilikusios. Palyginimui, netgi modernūs greiti konteineriniai laivai nuo Londono iki Tokijo plaukia apie 30 dienų. Prastesnių laivų kelionė gali užtrukti iki 60 dienų. Prieš du šimtus metų tokia kelionė trukdavo apie 6 mėnesius, o pirmyn-atgal - metus laiko. O jei kelionė vyks lėktuvais - tai dabar ji užms vos kelioliką valandų. Taigi, jei kelionės atpinga ir pagreitėja - prekybos galimybės kardinaliai padidėja.

Nematerialių resursų, kitaip tariant, informacijos perdavimas tuos greičius padidina dar labiau: jei kadaise banko pavedimo trukmė iš to pat Londono į Tokiją truko tiek, kiek laivo kelionė, paskui atsirado telegrafas, paskui radijo ryšys, o dar paskui ir internetas, kas leido informacijos apie pinigų kursavimą greitį padidinti tiek, kad pavedimai nueitų per sekundes.

Štai dar pavyzdys apie globalizacijos efektus Lietuvos mastais: prieš kelis šimtus metų kelionė nuo Vilniaus iki Kauno trukdavo apie dvi-tris dienas, o kartais net ir ilgiau, priklausomai nuo oro sąlygų. Tai reiškė, kad ir Vilniuje, ir Kaune veikė skirtingos maisto produktų tiekimo įmonės, kurios praktiškai nekonkuravo tarpusavyje, nes prekių pervežimas iš miesto į miestą dažnu atveju būtų buvęs tiesiog per brangus. Tačiau jau XXa. pradžioje dėl geležinkelio, o paskui ir automobilių kelių susisiekimas pagreitėjo tiek, kad teužtruktų porą-trejetą valandų. Tai reiškia, kad daugybė maisto produktų kompanijų pradėjo veikti, prekiaudamos savo maisto prekėmis tiek Vilniuje, tiek Kaune - kaip vienoje bendroje teritorijoje. Dar vėliau, apie XXa. pabaigą, susisiekimas pagerėjo tiek, kad ėmė apsimokėti į Lietuvą vežti maisto prekes iš Latvijos ir Lenkijos. Tai reiškia, kad daugybei maisto gamintojų rinka išsiplėtė, tačiau atitinkamai padidėjo ir konkurencija. O kadangi susisiekimas toliau gerėja, vis daugiau maisto produktų ima į Lietuvą keliauti iš vis tolimesnių šalių.

Kai didėja geografinės veikimo apimtys, tai didėja ir dominuojančių įmonių pajamos, ir pelnai, ir įtakos. Smulkūs vietiniai gamintojai žlunga, o dominuoti pradeda didelės tarptautinės korporacijos, ir kuo toliau - tuo didesnės. Kadangi žlunga vietiniai maži gamintojai, visos prekės parduotuvėse darosi panašios - ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, ir Vokietijoje esančios parduotuvės prekiauja didžiąja dalimi tomis pačiomis tų pačių gamintojų prekėmis.

Kadangi globaliems gamintojams ir pardavėjms vietinių rinkų specifika yra ne vertybė, o kaip tik kliuvinys, nes reikia prie tos specifikos taikytis, tai tos firmos, aišku, visai neremia kokių nors vietinių gamintojų, vietinės kultūros ir taip toliau, nes tai tiesiog nenaudinga. Kaip tik vyksta ir kultūrinė, ir etninė niveliacija, rinkų supanašėjimas, kultūrinių vertybių praradimas.

Dėl šitų priežasčių atsiranda ir nemažai pasipriešinimo globalizacijai, ir netgi sąmokslo teorijos, kurios globalias kompanijas vertina kaip sąmoningą blogio šaltinį.

Šiuo metu globalizacija pasaulyje yra pasiekusi tokį lygį, kur nemažai maisto produktų kompanijų, gaminančių lėčiau gendančias prekes, veikia per visą Žemės planetą. Kitose srityse, kaip pvz., automobilių, kompiuterių, audio aparatūros ir pan. gamyboje, rinkos praktiškai pilnai globalios. Kaip pvz., Toyota, Samsung, Sony, Apple, Volkswagen, Intel ir daugelis kitų technologinių kompanijų veikia visoje planetoje, o vietinių, lokalių konkurentų arba išvis nėra, arba jie egzistuoja tik segmentuose, kuriuos tiesiogiai finansuoja lokalios vyriausybės. Tokio tipo rinkos jau laikytinos pilnai globalizuotomis, kur lokalūs konkurentai neegzistuoja.