Gydomoji eutanazija

Čia nėra informacija gydymui. Jei norite gydytis pats, tai pirma pasikonsultuokit su kokiu nors mediku, vaistininku ar bent jau psichiatru, nes savigyda neretai baigiasi mirtimi. Taip kad Pipedija atsiriboja nuo jūsų nemokšiškumo beigi neišmanymo, tegul ir pateikdama tam tikrą menamai medicinišką ir pseudomedicininę informaciją arba jos alternatyvas, įskaitant ir visai jau kliedesius, kurių geriau jau jūs neklausykit... Konkrečias pastabas skaitykite diskusijose. Ir nepamirškite - jei turite teisingesnių faktų, galite juos čia pat pataisyti!

Gydomoji eutanazija - tai medicinos sritis, tirianti ir gydanti nepagydomų ligų gydymą radikalesniais už radikalius metodais. Kaip žinia, kai liga yra nepagydoma, tai ją visvien galima pagydyti, pašalinus jos priežastį - ja sergančio organizmo gyvybinę veiklą. Todėl, nešant moderniausius šiuolaikinės medicinos pasiekimus į plačiąsias mases, reikia supažindinti visuomenę su moderniais gydymo pasiekimais.

Gydomoji eutanazija gali būti vykdoma specialiuose moderniuose eutanazijos centruose, kurie būtų gerai pritaikyti našiam bei sėkmingam visuomenės poreikių tenkinimui. Mažai kainuojantis ir greitas gydymas leistų išspręsti visas sveikatos apsaugos problemas, panaikinti eiles poliklinikose ir galų gale sumažinti medicinos išlaidas. Ekspertų teigimu iki 100 procentų ligų gali būti sėkmingai pagydomos, taikant modernias gydomosios eutanazijos procedūras.

Liūdna pripažinti, kad yra dar mūsų šalyje negeranorių. Kai kurie nekompetetingi komentatoriai skleidžia melagingą propagandą apie visokias išgalvotas negerybes ir pasakoja apie daktarus žudikus ir visokius psichopatus gydytojus, čia turime paneigti šiuos gandus, nes mokslas yra gėris ir visi medicinos pasiekimai neša žmonijai naudą, todėl turi būti įdiegti neatsižvelgiant į panikuojančių ir visaip nusišnekančių moralinių atmatų protestus.

Neabejotinas faktas, kad gydomoji eutanazija puikiai padeda įgyvendinti socialdarvinizmo idėjas, pagerinti daugelio žmonių gyvenimo kokybę, išspręsti problemas su vidaus organų trūkumu transplantacijai, o taip pat ir padidinti ekonomikos efektyvumą.

Eutanazijos taikymas praktikoje

Plačiausiai gydomoji eutanazija buvo taikoma dar XXa. pirmoje pusėje, Austrijos ir Vokietijos ligoninėse, kur šiuos metodus išnagrinėjo teoriškai, pagrindė, paskui ir praktiškai išvystė tokie garsūs gydytojai, kaip Alfred Hoche, Hermann Pfannmüller, Viktor Brack, Karl Brandt, Ernst Baumhard, Adolf Wahlmann, Imfried Eberl, Helmut Unger, Marianne Türk, Carl Schneider, Ernst Illing ir nemažai kitų.

Pirmaisiais gydomosios eutanazijos centrais tapo psichiatrijos ligoninės, buvusios Brandenburg, Grafeneck, Hartheim, Sonnenstein, Bernburg, ir Hadamar miestuose, kur šiam tikslui buvo įrengti elektrokonvulsinės terapijos kabinetai bei dujų kameros.

Pirmieji bandymai buvo nelabai efektyvūs, nes pacientams būdavo suleidžiamos didelės dozės brangių opiatų, vėliau šie buvo pakeisti į pigesnius chemikalus - fenolius. Tačiau praktika parodė, kad nors toksai gydymas yra efektyvus prieš vaikus, tačiau suaugę pacientai kartais neadekvačiai elgiasi, besipriešindami gydymui, todėl buvo ieškoma geresnių, tobulesnių būdų.

Dar 1939 pradėtas taikyti eutanazinio gydymo metodas buvo gerai apgalvotas: pirma pacientus minutę-kitą gydydavo elektrokonvulsiškai, o kai smegenys gerai išdegdavo, tai jau bejausmius kūnus veždavo į dujų kamerą, kur nuodydavo pradžioje chloru, gaunamu iš chlorkalkių, vėliau - smalkėmis, o dar paskui, patobulinę procesą - Zyklon-B dujomis.

Gan sudėtingas procesas buvo sukurtas dėl paprastos priežasties: jei pacientams smegenų neišdegindavo per EKT, tai dujų kameroje jie labai rėkdavo ir daužydavosi, bandydami išsiveržti, o tai gąsdindavo kitus ligonius bei juos lankančius gimines. Tuo tarpu gi darant elektrokonvulsinę terapiją, pacientas nerėkia, nes dėl elektros srovės sukeliami visų raumenų spazmai. O kai jau smegenys išdegintos, tai galima ir dujomis nunuodyti. Kiek vėliau, apie 1940, kai eutanazijos centrai išsiplėtė, elektrokonvulsinės terapijos buvo atsisakyta, nes pašalinių lankytojų jau nebūdavo, o pacientų nuomonė nieko nereiškė.

Vėliau tų pačių medikų išrasti gydomosios eutanazijos metodai buvo pritaikyti nacių sukurtose mirties stovyklose. Jos buvo įrengtos vėlgi vadovaujant tiems patiems medicininių eutanazijos centrų kūrėjams, o stovyklų personalas aukščiau minėtose klinikose išėjo atatinkamus kursus.

Tiesa, kaip paaiškėjo, medikų patirtis buvo dar ne iki galo atidirbta. Štai kaip pavyzdys, anoksai Brandenburgo psichiatrijos klinikos daktaras Imfried Eberl, organizavęs Treblinkos mirties stovyklą, po pusmečio buvo atleistas iš darbo, nes nesugebėjo efektyviai organizuoti lavonų deginimo.

Visokie šaltiniai beigi nuorodos

Tai čia žemiau pavardinti visokie šaltiniai beigi nuorodos straipsnio melagingumui paneigti arba patvirtinti. Pipedija niekaip negali garantuoti ar atsakyti, kad nuorodose surastas turinys neatitiks tiesos irba melo.