Karate

Visi nuo seno žino, kad karatistai yra patys kiečiausi!

Norint suprasti Karate atsiradimą ir vystymąsi, pirmiausiai reikia suprasti istoriją ir geografiją, nes kitaip nesuprasi. Reikalas gi tas, kad Karate išsivystė Okinawa saloje, kuri šimtus metų turėjo labai paskirą gyvenimą, atsietą ir nuo Kinijos, ir nuo Japonijos.

Karate - toksai menas, kaipgi beržine koše pamaitinti pacukus ir visokius tenai marginalus. Sakoma, jei mokaisi šio meno esi karatistas, nors karatistais vadinami visi nemaloniai santykiaujantys su tam tikra žmonija. Šie menininkai būna įvairaus gimio, tačiau dažniausiai pacukų priešingybė, labai rajūs sportui bei panašiai veiklai.

Atėjęs iš Tolimųjų rytų japoncų Karate tapo populiarus Lietuvoje dar Didžiosios represijos metais, didelę įtaką teikė televiziniai filmai, visokie tenai Van Damai, Džeki Čanai ir net Briusai Lee (tai tai tas, kuris patį Čaką paguldė). Susidomėjęs jaunimas ginklavosi įvairiais pribambasais, kaip aštriom žvaigždutėm, nunčakais, lazdomis visokiomis. Pavojingas tasai jaunimas buvo, todėl netgi verchai nenorėjo problemų turėti, taipgi net iki šiol.

Karatistų pasiskirstymas

Būna įvairaus lygio karatistai, moksliškai įrodyta, su kiekviena pakopa treningų susidomėjimas jais mažėja.

• Tipo karatistas (Visokie tenai dibilai atšyti, nevykėlių atmainos)
• Karatistas (Eiliniai čiuvai)
• Karatistas naxuj (Aukštesnio lygio karatistai, moka daugiau, gali tiek pat, todėl jau nemėgstami atmorozkų)
• Nixujovas karatistas (Aukšto lygio karatistai, visokie tenai čempionai, šiaip pavojingos asmenybės)
• Achujenas karatistas (Čiagi jau sensajai (Karate mokytojai), su jais liumpenproletariatas net nesvajoja susitikt)
• Bruce Lee (Kolkas šio lygio atstovas tik vienas, nori tapti, nugalėk Čaką)

Žinomos frazės apie karatistus

- A vdrug tas čiurka karatistas naxuj? (Zero 2)

- Blet, tas karatistas naxuj! (Iš forsų gyvenimo)

- Turi parūkyt?

- Nerūkau.

- Mldc. (Iš karatistų gyvenimo)

Karate istorija

Karate atsirado Okinawa saloje, kuri nuo kitų Japonijos salų yra nutolusi labai smarkiai į Pietus - kažkur arčiau Taivano, negu Japonijos. Taigi, dėl geografinio nutolimo daugelis muštynių būdų ten vystėsi visai kitaip, nei pagrindinėse Japonijos teritorijose. Juoba, kad ir istorija kitokia buvo - pvz., senovės laikais Okinawa nemažą laiko tarpą buvo užgrobta Kinijos. Iš to ir senasis karate pavadinimas - "Kiniška ranka" (唐手).

Pagal vieną iš spėjimų, karate atkeliavo, kai XIVa. pabaigoje vyko migracija iš Kinijos ir keliasdešimt gana nemažų Kinijos klanų persikėlė gyventi į Okinawą. Panašu, kad kaip tik apie tuos laikus jie ir atsinešė nemažą rinkinį muštynių praktikos, kurį ilgainiui vystė. Iš tos pat Fujian provincijos žinomas Kung fu Baltosios gervės stilius yra neabejotinai labai artimas karate, o bene didžiausias skirtumas - tai platus įvairių kariškų ginklų (įskaitant ilgas ietis) naudojimas.

Kiniečių atneštos kovos praktikos aiškiai maišėsi su vietinėmis japoniškomis, o vėliau buvo ir perdirbamos, ir kartais supaprastinamos, ir papildomos kitais būdais, kol ilgainiui susidarė rinkinys stilių, kuriems būdinga, kad arba nenaudojami ginklai, arba jei naudojami - tai paprastai ne kariški, o labai specifiški. Savo pobūdžiu karate labai ryškiai skiriasi nuo pagrindinės Japonijos savigynos stilių, kurie beveik visi yra smarkiai susiję su Jujitsu.

Šiuolaikinio karate tėvu neretai įvardinamas Gichin Funakoshi, kuris Okinavoje apibendrino Shorei-ryu ir Shorin-ryu stilius, įsteigė nuosavą karate mokyklą, o vėliau persikėlė į pagrindinę Japoniją. Būtent jis Tarpukaryje išpopuliarino karate, įsteigęs pirmą dojo Tokijuje - Japonijos sostinėje. Gichin Funakoshi stilius vadinosi Shotokan, ir dabar jis yra matomai populiariausias karate stilius pasaulyje.

Būtent Funakoshi 1936 metais įvedė ir naują karate pavadinimą - "Tuščia ranka" (空手), taip pabrėždamas, kad stilius seniai atsiskyrė nuo kiniškų šaknų ir yra visiškai japoniškas. Iki tol karate vadinosi "Kiniška ranka" (唐手). Toksai pervadinimas anuo metu buvo labai svarbus politiškai, nes Japonijos valdžioje ir kariuomenėje Kinija buvo vertinama, kaip šalis, iš kurios nieko gero negali būti.

Nuo Funakoshi laikų atsirado ir karate skirstymas į dvi stilių grupes:

• Okinavos karate, kur būdingi kieti išoriniai metodai, gynyboje apvalūs, puolime tiesūs
• Japonijos karate, kur dauguma judesių yra tiesūs, tačiau naudojama didesnė dalis vidinių, minkštų metodų

Istorinis japonų požiūris į karate

Gana ilgą laiką, maždaug iki XXa. pradžios pačioje Japonijoje karate dažniausiai buvo vertinama labai neigiamai, kaip stilius, kuris labai pavojingas ir efektyvus, tačiau amoralus, nes atseit jį esą praktikuoja banditai. Banditiškas karate būdavo priešpastatomas moraliam Jujutsu, kur samurajai laikosi visokių savo etikos kodeksų ir todėl yra aukščiau. Nors šie vertinimai nebūtinai buvo paremti realybe, bet tiesiog jie buvo ganėtinai nusistovėję ir labai smarkiai skyrėsi nuo dabartinių.

Labai ryškiai tą buvusį japonų požiūrį demonstravo legendarinis japonų režisierius Akira Kurosawa filme apie vieną iš Dziudo pradininkų Saigo Shiro, filme "Sanshiro Sugata" (1943), kur pasakoja apie tai, kaip XIXa. pabaigoje nuo Jujitsu atsiskyrė Judo. Tame filme dziudoistai buvo tie kovotojai, kurie bandė išsaugoti ir dar labiau išgryninti samurajų garbės kodeksą po to, kai patys samurajai buvo uždrausti, o dalis iš jų netgi nuėjo į visokius klystkelius. Filmas tapo labai populiarus, tad vėliau buvo išleista ir antra dalis - "Sanshiro Sugata Part II" (1945), kur buvo nemažai nagrinėjimo apie santykius tarpu Dziudo, vakarietiško bokso ir karate.

Filme, kai dziudo meistras Sanshiro Sugata pagarsėja kaip žymiausias savigynos mokytojas, pas jį ateina porelė pajėgiausių Japonijos karatistų, kurie nutaria pasibandyti, ar tikrai kažko vertas tas dziudo. Karatistai filme elgiasi kaip gyvuliai, yra kažkokie alkoholikai ir narkomanai. Pradžioje anie bando užmušti dziudo meistrą, bet vienas iš jų pats žūva, o kitas, pamatęs, kad dziudo meistras yra kietesnis, pirma nutaria visvien laimėti, nesvarbu kas, o paskui, visgi pralaimėjęs, tampa jo mokiniu.

Šis Akira Kurosawa filmas metaforiškai nupasakoja Judo atsiradimo esmę: stilius galutinai susiformuoja tik po to, kai susiduria su karate ir taip visai atitrūksta nuo senojo Jujutsu, tampa ir taikesnis, ir kartu pajėgus tvarkytis su visiškai kitais iššūkiais. Tuo pačiu per susidūrimą su samurajų kultūra, išsigrynina ir karate. Karate čia išmoksta samurajų etikos - garbės, ištikimybės ir pagarbos, irgi išaugdamas į aukštesnį, tikrą stilių, kuriame ne tik muštynės, bet ir moralinis tobulėjimo kelias.

Japonijoje tasai požiūris į karate išties maždaug taip ir ėmė keistis - tarp XIXa. pabaigos ir XXa. vidurio, kai karate dojo įsitvirtino labai vienareikšmiai moralinių normų rinkiniai. Kai vyko II Pasaulinis karas, nemažai Japonijos karininkų ėmė mokytis karate savigynai, kaip stiliaus, kuris naujiems laikams tinka labiau, nei Jujutsu. Besimokydami, karininkai vėlgi perkėlinėjo savo karišką moralinį kodeksą į karate. Matomai apie tą laiką ir susiformavo tasai Karate Do supratimas, kuris tapo įprastu šiems laikams.

Karate stiliai

Karate turi nemažai stilių, t.y., savitų paskirų variantų. Kai kurie iš tokių stilių pakankamai maži, kad žinomi tik specialistams, gi tuo tarpu kiti - būna, kad daug didesni ir masiškesni.

Dažniausiai būna įvardinami keturi didieji karate stiliai - Shotokan, Shito-ryu, Wado-ryu ir Goju-ryu, tačiau realiai tai tų populiarių stilių yra bent keletą kartų daugiau. Visi tie stiliai smarkiai skiriasi daugybe savybių - ir katų skaičiumi, ir priėjimu prie mokymo, ir tuo, ką laiko svarbiausia praktika, ir taip toliau. Pasakyti, kad kažkuris stilius esąs geresnis ar prastesnis už kitus - visiškai negalima, nes remiamasi visai skirtingomis aplinkybėmis ir poreikiais. Bendra visgi yra tai, kad visi tie stiliai visvien yra karate, tad kiekvienas nemenka dalimi sutampa su kitais.

Čia kai kurių karate stilių esminiai bruožai:

• Shotokan - bene labiausiai akcentuoja fizinį pasiruošimą - jėgą ir lankstumą, turi daug gilių žemų judesių, kurie sunkiai įmanomi be ilgai trunkančių treniruočių. 15 pagrindinių katų.
• Shito-ryu - daug statesnės pozos ir akcentas į maksimalų greitį, o ne į jėgą. Nagrinėjama ypatingai daug katų, įskaitant ir sunkiai pritaikomas istorines. Apie 50 pagrindinių katų ir dar apie 50 retesnių.
• Wado-ryu - irgi statesnės ir natūralesnės pozos, o bendrai akcentas didžiule dalimi eina į kūno judesius, kurie padėtų tiesiog pasitraukti iš priešo atakų. 15 pagrindinių katų.
• Goju-ryu - gana specifiškai koncentruojasi į vieną Sanchin katą ir Sanchin pozą, o tuo pačiu ir į technikas, kurios skirtos labai artimai kovai, nes jei atstumas didelis - tai ir kovot nereikia. Praktikoje mokomasi 12 katų.
• Kyokushin - didele dalimi artimas Shotokan stiliui, bet nagrinėja daugiau katų (33), o kartu skaito, kad esminis įvertinimas atsiranda tik per kumite, t.y., kovoje, maksimaliai priartintoje prie realios (esminis sparingo ribojimas - neleidžiami smūgiai į veidą).