Darbo stotis

Darbo stotis - ta toksai asmeninis kompiuteris, kuris turi galios tiek, kad maža nepasirodytų. Šiais laikais tai beveik išnykusi kompiuterių rūšis, tačiau kadaise buvo laikas, kai šie kompiuteriai gamintojams nešdavo didžiulius pinigus, tuo tarpu paprasti vartotojai jų būdavo nematę, tačiau pasakodavo visokias legendas. Tipiškiausiu atveju darbo stotis turėdavo kokią nors UNIX sistemą, grafinę aplinką ir be proto daug procesoriaus galingumo ir operacinės atminties.

Pavadinimas "darbo stotis" yra iš anglų kalbos - "workstation". Kadangi Lietuva kompiuterizuotis ėmė tais laikais, kai pasaulyje darbo stotys praktiškai jau buvo ėmę visai nykti, tai daugelis tą žodį painiodavo su serveriais, tai netgi ir dabar kartais galima tokių nesąmonių aptikti, kur išlenda absurdiškas žodžio "server" vertalas - "darbo stotis".

Realiai darbo stotis yra asmeninis kompiuteris, tačiau skirtas darbui su tokiomis programomis, kokių joks asmeninis kompiuteris nepavežtų. Bene pirmos dabartiniu supratimu darbo stotys buvo tokios VAX sistemos, kurias gamino Digital kompanija. Toks VAX kompiuteris tilpdavo po stalu, jį naudodavo pavienis asmuo, tačiau kartais būdavo naudojamas ir kaip terminalų stotis, o tada prie jo terminalų prijungti gaudavosi kokią dešimtį ar dar daugiau. Taigi, kompiuterio galingumas buvo dešimteriopai didesnis, nei paprasto, tačiau ir kaina būdavo kaip visai neblogos naujos mašinos.

Vėliau ėmė rastis ir specializuotos firmos, kurios ėmė gaminti tokias darbo stotis. Tarp tokių bene labiausiai visiems užsifiksavo šios kompanijos:

• Silicon Graphics - gamino visokius žvėriškus kompiuterius su IRIX sistema ir MIPS procesoriais
• Digital Equipment Corporation - gamino galingus kompiuterius su Alpha procesoriais ir Ultrix sistema, o vėliau - ir su Windows NT
• IBM - gamino kompiuterius su PowerPC procesoriais ir AIX sistema
• Hewlett Packard - gamino kompiuterius su neaiškiais procesoriais ir HP-UX sistema
• Sun Microsystems - gamino kompiuterius su Sparc procesoriais ir Solaris sistema

Vėlyvais laikais, jau apie 1990, buvo visokių bandymų padaryti darbo stotis ir su x86 architektūra. Specialiai tam tikslui Intel buvo išleidę ir Pentium Pro procesorių, kuris buvo labai brangus, bet gerokai greitesnis, nei įprasti Pentium, ir dirbo su 64 bitų magistrale. Taip atsirado Compaq Deskpro kompiuteriai, kurie turėjo kokius 8 kartus daugiau RAM, nei įprasti PC, taip pat turėjo SCSI diskus ir buvo praktiškai kokius 3-4 kartus greitesni, nei geras to meto PC. Tačiau tokie kompiuteriai rimtoms darbo stotims visgi neprilygo, buvo kažkur tarpe.

Dar vėliau atsirado įvairūs klasterizavimo ir virtualizavimo softai, kurie leido pigius PC tipo kompiuterius jungti į krūvą (dažniausiai kaip krūvą serverių rekuose), o taip pat ir geri video akseleratoriai, kurie išsprendė vieną iš didesnių problemų - lėtą grafikos paišymą. Taigi, apie 2000 metus darbo stotys pradėjo darytis nelabai prasmę turinčia sąvoka, o dar per dešimtmetį išvis buvo užmirštos, kaip atskira kompiuterių klasė.

Dabar visokias darbo stotis prisimena tiktai seni perdylos, kurie kartais svaigsta apie tai, kokie geri buvo kažkokie tenai SGI kompiuteriai ir panašiai.