Gotikiniai šriftai
Gotikiniai šriftai - tokie senoviniai šriftai, kurių šiais laikais niekas nesugeba perskaityti, nes raidės čia būna panašios į kokias tai tvoras, nesuprantamos visiškai. Naudoti viduramžiais, išsivystė iš senųjų romaninių šriftų, rašytų ranka.
Kadangi renka rašant, naudojamos buvo plunksnos kiek nukirptais (plokščiais) galais, tai ilgainiui, per kelis šimtus metų, išsivystė raidės, kurios gana specifiškai atrodančios - kaip tokia kampuoti brūkšniai.
Kadangi gotikiniai šriftai sunkiai perskaitomi, tai vos tik atsirado spauda, po truputį tie šriftai ėmė nykti ir ilgainiui vietoje jų dauguma šalių perėjo prie normalių romaninių raidžių. Išimtimi ilgai buvo tik viena valstybė - Vokietija, kuri savo gotikinių šriftų kultūrą ir tradiciją išsaugojo iki pat XXa. vidurio, ilgai ilgai ją naudodama oficialiuose dokuomentuose, banknotuose ir taip toliau. Bet vėliau net ir Vokietija atsisakė šių šriftų - per II Pasaulinį karą paaiškėjo, kad okupuotose valstybėse niekas tų Fraktūra parašytų tekstų nesugeba perskaityti (juoba ir patys vokiečiai ne visada įstengdavo), tai net ir III Reichas nuo 1941 metų gotikinius šriftus išmetė į šiukšlyną. Nuo to laiko gotikinės raidės naudojamos tik tada, kai prireikia prisiminti kokią tai senovę.
Ilgainiui išsivystė šie pagrindiniai gotikinių šriftų tipai:
- Gotikiniai minuskulai - praktinis ankstyvų Viduramžių šriftas, naudotas rašytinėse knygose
- Tekstūra - pagrindinis gotikinis senųjų laikų rašytinis šriftas, vėliau pavirtęs ir į pirmą knygose naudotą šriftą
- Rotunda - specifiškas apvalainas gotikinis šriftas, naudotas vėlyvesnės gotikos rašytinėse ir ankstyvose spausdintinėse knygose
- Bastarda - ne per daug išplitęs gotikinis šriftas, naudotas kanceliarijose, o vėliau ir spausdintinėse knygose
- Švabacheris - daugiausiai Vokietijoje paplitęs šriftas, išsilaikęs iki vėlyvesnių laikų
- Fraktūra - ilgiausiai ir plačiausiai naudotas gotikinių šriftų tipas
Viena gotikinio rašymo taisyklė, kurios nežino lameriai (pagal ką šie yra atpažįstami): gotikiniu šriftu rašant, negali būti naudojamos kelios didžiosios raidės paeiliui. Visas tekstas rašomas tik mažosiomis, didžiosios raidės panaudojamos tik paskirų žodžių pradžiai ir niekada negali eiti kelios didžiosios paeiliui (išimtis - santrumpos, kur didžiosios skiriamos taškais).
Pvz. tokio teksto kaipo 𝕻𝕴𝕻𝕰𝕯𝕴𝕵𝕬 𝕿𝕺𝕶𝕴𝕬 𝕻𝕴𝕻𝕰𝕯𝕴𝕵𝕬 negali būti, nes čia kelios didžiosios raidės paeiliui. O štai 𝕻𝖎𝖕𝖊𝖉𝖎𝖏𝖆 𝖙𝖔𝖐𝖎𝖆 𝕻𝖎𝖕𝖊𝖉𝖎𝖏𝖆 - galimas variantas, nes to kartojimosi nėra.