Bulvės - toks daržovinis augalas, sudarantis lietuviškų patiekalų ypatingumo pagrindą.
Iš bulvių yra gaminami lietuviški tautiniai patiekalai:
- cepelinai
- kugelis
- vėdarai
- bulviniai blynai
- žemaičių blynai
- švilpikai
- keptos bulvės
- įdarytos bulvės
- virtų bulvių priedas prie šaltibarščių ir kt.
Bulvių gimtinė yra Jungtinės Amerikos Valstijos ir Kanada, kur jos augo, kaip laukinė, niekam nereikalinga ir neįdomi daržovė.
Vietiniai indėnai, stokodami tabokos, bandė jas džiovinti ir rūkyti, bet š.... dūmas gavosi.
Tikrąją bulvių paskirtį atrado ir Europon jas pargabeno Islandijos vikingų vadas Erikas Rudasis. Norvegijoje ir Švedijoje jos buvo laikomos karalių maistų ir auginamos daržuose, kuriuos visą parą saugojo ginkluota vikingų sargyba.
Sovietmečio mokyklas baigę ar šiaip tamsūs žmonės tiki, kad bulvės Lietuvoje atsirado tik XVII a., po K.Kolumbo kelionių. Tačiau paskutiniai mokslininkų tyrinėjimai rodo, kad Lietuvoje jos atsirado po kuršių piratų žygių Skandinavijon, apiplėšus tuometinio Švedijos konungo daržus.
Pirmųjų X-XI a. lietuviškų bulvių daržų liekanos buvo aptiktos Šventojoje dar sovietmečiu, audrai paplovus pajūrio kopas. Tačiau šis atradimas buvo nuslėptas nuo akademinės visuomenės, siekiant išsaugoti Rusijos caro Petro I, būktais pirmo XVIII a. atgabenusio bulves į SSSR teritoriją, prioritetą. Netgi beje Petras I ir jo pakalikai valgė ne požeminius vaisius, o žiedus, nes labai jau grąžūs buvo, ką beje daro ir dabar, nes labai jau panašu, kad Putinas apsivalgė tų žiedų.
Lietuvai tapus nepriklausomai, tiesa apie ilgą ir šlovingą lietuviškų bulvių istoriją iškilo į paviršių.
Šiuo metu mokslininkam nekyla abejonių, kad cepelinai, kugelis, vėdarai ir bulviniai blynai buvo išrasti Mindaugo laikais ir lietuvių prioritetas laikomas neabejotinu.