Ribinis asmenybės sutrikimas

Ribinis sutrikimas arba dabar taip vadinamas Emociškai nestabilus asmenybės sutrikimas ribinis asmenybės sutrikimas (anglų kalba - borderline personality disorder) anksčiau buvo daugiausiai priskiriamas kokioms nors kitoms ligoms, pvz., maniakalinei depresinei psichozei ar, gal netgi dar dažniau - schizofrenijai, nes sunkiais atvejais nučiuoždavo stogas gi iki labai nemenko.

Plačiuose psichologų, psichoterapeutų ir kriminologų sluoksniuose šitie vadinami žargoniškai - borderlainai arba netgi išvis kaip borderiai.

Čia paprastas sutrikimas, bet dėl savo paprastumo šimtą metų jaukęs visokiems psichiatrams protus ir iki pat dabar tebejaukiantis. O jaukia gi tik dėl to, kad toksai nei šioksai, nei toksai - lyg ir nėra jau neurozė, nes kai stogas žmogui čiuožteli, tai kažkodėl per smarkiai, o bet tačiau nėra ir psichozė, nes kažko dar trūksta. Toksai tarpinis sutrikimas, ant ribos.

Taigi, dar psichikos ligų klasifikacija pagal ICD-9 jokio ribinio sutrikimo paskirai neaprašinėjo, o vietoje to buvo tiktai kaip kažkoks šizofrenijos variantas, o tiksliau, kaip latentinė schizofrenija, nes normalios schizofrenijos įžiūrėti čia nesigauna, nes nėra haliucinacijų, o ir kliedesiai visgi dar nepasiekę psichozės lygio.

Bet jau paskui, kai atsirado psichikos ligų klasifikacija pagal ICD-10, tai ten jau visas ribinis sutrikimas prie asmenybės sutrikimų. Panašiai gi atsirado ir kitas apibrėžimas - ribinis paternas.

Kiti gi dabar spėlioja, kad gal čia tėra laikinas reikalas, nes ir prie asmenybės sutrikimų netinka. Taigi, nors visiškai nauja ir dar netgi nenaudojama psichikos ligų klasifikacija pagal ICD-11 vis dar ribinį sutrikimą priskiria asmenybės sutrikimams, čia jau neaišku, ar ilgai tenai tasai sutrikimas pasiliks.

Ribinis - tai taip ir reiškia, kad ant ribos ir neaišku, kur turėtų būti. Kaip ir ribiniai žmonės, kuriems ir su emocijomis ant ribos, ir su viskuo ant ribos.

Ribinio asmenybės sutrikimo esmė

Esminiai ribinio asmenybės sutrikimo elementai - tai nuolatinis paliktumo, pamirštumo jausmas, likęs iš vaikystės ir kamuojantis tokį žmogų labai giliai. Borderlainui nuolat reikia meilės iš aplinkinių, tačiau jei jis ją gauna, jis ją atmeta, nes negali ja patikėti, negali jos priimti iš principo, laiko, kad tai melaginga.

Tipiškas variantas - jei moteris borderlainė susiranda sau vyrą, tai jei tik jis ją myli ir rūpinasi, ji skaito, kad jis nenormalus ir nuo jo bėga. Tuo tarpu jei vyras vaikšto į kairę, ją pačią tik išnaudoja ir taip toliau - tai ji gali įsimylėti iki to, kad kilus kokiam nors konfliktui gali prasidėti ir savižala ar suicido bandymai.

Pagal Freudo pasekėjus, kurie šitą sutrikimą išskyrė, viso ko pirminė priežastis - absoliučiai neišsivystęs Superego, dėl ko žmogus viduje taip ir lieka visiškai vaikišku, nesuprantančiu taisyklių, savo asmeninius reagavimus statančiu aukščiau visko. Toksai žmogus negali suprasti ir kitų žmonių rūpesčio, ir tą rūpestį paskui pradeda laikyti manipuliavimu ir išnaudojimu, nors realiai tai pats išnaudoja ir manipuliuoja aplinkinius.

Toksai išvirkščias mąstymas koreguojasi labai sunkiai, tačiau dėl to, kad nėra jokių moralinių/etinių stabdžių, užtat yra nieko neribojami prisigalvojimai, tai borderlainai būna kraštutinai intensyvūs emociškai.

Dėl savo emocinio intensyvumo borderlainai pasižymi tuo, kad sugeba itin smarkiai užkabinti ir į save įkliopinti aplinkinius (būna daug labai smarkiai ir nelaimingai įsimylėjusių gerbėjų), o taip pat tuo, kad neretai pereina į kriminalinį ar pusiau kriminalinį elgesį, patys to elgesio nesuprasdami ir nevertindami, kaip netinkamo.

Ribinis asmenybės sutrikimas pagal Freudo pasekėjus

Bene geriausią ir ilgainiui veiksmingiausią borderlainų terapijos teoriją yra sukūrę freudistai, kurie pirmi šitą sutrikimą į mediciną ir įvedė, ir patį pavadinimą davė. Pastebėjo gi pirmiausiai, kad yra tam tikri žmonės, kiek dažniau moterys, kur į normalių neurotikų tarpą neįsirašo, nes pernelyg jau intensyviai reaguojantys į viską. Bet netinka ir į psichotikų tarpą, nes sugeba daugiau ar mažiau susivokti, kad jų elgesys būna neadekvatus, o tai reiškia, kad jų kliedesiai neatitinka klinikinių kliedesių apibrėžimo, kurio esmė - kad pacientas pats visiškai niekaip nesuvokia, kad kliedi ir to suvokimo jam pataisyti nesigauna. Borderlainų atveju visgi tas susivokimas, kad kažkas ne taip, pas žmogų visgi veikia.

Štai nuo to ribiškumo borderlainai ir gavo pavadinimą - anglų kalba "borderline" - ribinė linija, nes gavosi toksai labai siaura pereinamoji riba, kurios atvejai pagal teoriją lyg ir išvis neturėtų egzistuoti.

Kai freudistai pradėjo smarkiau gilintis į tuos borderlainus, tai paaiškėjo, kad visi jie turi puikiai išvystytą, tiesiog nuostabią asmenybės dalį - Id, kuri neužspausta, šviečia savo žaismingumu ir kūrybiškumu tiesiog kaip reta - išties šie žmonės būna vienaip ar kitaip išsiskiriantys iš kitų. Tačiau kita asmenybės dalis, Superego, kuri atsakinga už sąžinę, moralę, visuomenės normų laikymąsi ir taip toliau, čia visiškai silpna ir pajungta tos pat Id dalies malonumams. O tą dalį dar padeda visaip doroti Ego, kurios dėka atsiranda visokios demagogijos, pateisinančios amoralų borderlaino elgesį ir apkaltinančios amoralumu visus kitus žmones.

Kaip sakant, jei borderlaino asmenybė kur nors sukonfliktuoja su aplinka, tai borderlainas ne laikosi sąžinės, o savo sąžinę išsyk pasimodifikuoja taip, kad čia visi kiti kalti dėl visko, bet tik ne jis pats. Ir borderlainui tai puikiai gaunasi, nes borderlaino sąžinė ir moralė yra maždaug tokio lygio, kaip pas laukinę katę - t.y., iš esmės, jokia.

Tai pagal psichoterapijos teoriją, gaunasi kad borderlainams terapinti reikia ne ieškoti vaikystės traumų, kaip kitais atvejais, o tiesiog bukai ir ilgai auginti Superego - tol, kol tas pradės bent kažkiek dominuoti ir tą Id valdyti. Patyrusių psichoterapeutų, dirbusių su borderlainais, vertinimai - tam prireikia nuo kelių iki keliolikos metų, o rezultatas gaunasi grubiai kokia puse atvejų.

Kiek pastebėjo tie patys psichoterapeutai, psichoterapijos efektyvumas būna literaliai kartais didesnis, jei borderlainas yra kontroliuojamas institucijų, pvz., teisėsaugos, nes buvo prisidirbęs. Tai tada borderlainas pyksta ir siunta ant tų institucijų, bet būna verčiamas terapintis, o terapija tada stebėtinai gerai padeda. Borderlaino Superego tada gauna labai gerą įrankį prieš Id - grąsinimus, kad "žiūrėk, nesilaikysi šitos sąžinės ir moralės - vėl gausi sėdėt už grotų". Terapijos metu borderlaino Ego gauna logiškų moralės taisyklių rinkinį ir tampa labai stipriu Superego palaikytoju, nes gali paaiškinti moralės normų nesilaikymo pasekmes. Tokį vidinį prižiūrėtoją išsiugdęs borderlainas paskui stebėtinai gerai išmoksta adaptuotis, o tam prižiūrėtojui vystantis, ilgainiui pasikeičia tiek, kad pasidaro visai ne borderlainu, o tiesiog normaliu žmogumi.

Ta dalis froidistų, kuri šitais borderlainais užsiima, borderlainų egzistavimą laiko rimčiausiu ir ryškiausiu Freudo teorijų įrodymu, demonstruojančiu, kaip veikia Id, Ego ir Superego santykiai ir kas būna, kai viena iš dalių pažeidžiama.

Dar žr.

• Femme fatale - toksai itin specifinis ir sunkus atvejis, kur stipriai manipuliuoja kitais
• Pan-neurozė - toksai sutrikimas, kuris ilgainiui buvo pervadintas į ribinį asmenybės sutrikimą