Serbiškas iredentizmas
Serbiškas iredentizmas yra didžiausia dalimi pagrįstas senomis svajomis apie Jugoslavijos atkūrimą, o pati Jugoslavijos idėja yra paremta aiškinimais apie tai, kad visos aplinkinės šalys esą tiesiog ne kas kita, kaip dalinai nutautintos Serbijos provincijos, praradusios kokį tai savo identitetą.
Tokiu būdu serbai sau prisiskiria ir Kroatiją, ir Slovėniją, ir Kosovą, ir Šiaurės Makedoniją, ir krūvas kitų šalių - visų pirma, visas, kurios tik buvo įtrauktos į buvusios Jugoslavijos sudėtį.
Visgi šitas dabartinis serbiškas iredentizmas tiesiog atkartoja dalį dar didesnio iredentizmo, gyvavusio komunistiniais Broz Tito laikais. Pagal šito didžiojo vado planus į Jugoslavijos sudėtį turėjo būti įtraukta dar daugiau šalių. Jugoslavijos sudėtyje turėjo būti net tik Serbija, bet ir Bulgarija, Valakija (Rumunijos dalis), Makedonija (įskaitant Graikijai priklausančią teritoriją), Albanija, Juodkalnija, Bosnija, Kroatija ir Slovėnija. Dalis mažesnių teritorijų turėjo išvis prarasti savo savarankiškumą, o paskui turėjo būti visiškai pilnai nutautintos, skelbiant, kad tenai serbų žemės.
Kliedesinis serbiškas iredentizmas yra esminė priežastis, dėl kurios Serbija iki šiol smarkiai palaiko Rusiją, nes praktiškai visas aplinkines valstybes laiko agresorėmis, atsakingomis už visas serbų nesėkmes.