Ksilitolis
Ksilitolis (chemikų užrašomas kaipo E967) - tai čia tokis saldiklis su tokiu įdomiu pavadinimu, katras neva visaip kaip tručyja dantų mikrobus.
Bakterijos burnoje pamačiusios šįjį saldiklį galvoja "ooooo čia cukrus, vai tai niam niam" ir ima visaip kaip ėsti, o paskum supranta, kad vis dėl to čia prisiėdė šūdo, na o tada paima ir ištinka jąsias pizdauskas, mat ksilitolis nėra cukrus, yra nemaistingas, bakterijos jo neįstengia suvirškinti, na o tada paima ir iš bado pakrato kanopas.
Dėl šiųjų gerų savybių ksilitolis labai gerai tinka panaudoti becukriams saldainiams, dantų pastai beigi kramtoškei gaminti. O dargi, ksilitolis yra maždaug toks pat saldus, kaip ir cukrus, o ir kalorijų mažiau ten randama - per 40% - apie 2,4 kcal per gramą. Tai čia iš viso gaunasi dietinė nauda - ėsk daugiau, o storėk mažiau.
Warningas dėl ksilitolio !!
Tiesa, šiojo skanumėlio prisiryti nevertėtų, nes dėl to paskum ištinka gan nevaikiška tryda. Taip yra todėl, kad ksilitolis yra praktiškai nevirškinamas, o suveikia jisai kaip kokia laktozė josios netoleruojantiems žmonėms - sukelia osmosinį slėgį, dėl kurio iš žarnyno subėga vanduo į žarnų ertmę, o tasai vanduo paskum turi kažikur išbėgti.
Teisybės dėlei, reikėtų pridurti, kad žarnose esančios bakterijos tąjį ksilitolį kažkiek apraugina, t. y., fermentuoja, tatai pagamina butiratą. Tai čia ne tas narkotinis butiratas, o jau grynas irgi žaliavinis, katrasai padeda palaikyti normalią žarnų veiklą.
Taip, kad Pipedija čia primena, jog vaistą nuo nuodo skiria tiktais dozė - užtai viską reikėtų vartoti atsakingai!