Drezdeno bombardavimas

Drezdeno bombardavimas - viena iš komplikuočiausių II Pasaulinio karo propagandinių istorijų, susijusių su ten įvykdytais keturiais masyviais bombardavimo reidais, per kuriuos žuvo apie 25 tūkstančiai žmonių ir buvo sugriauta didesnė miesto dalis. Miesto sugriovimai buvo nepaprastai dideli, tačiau vyko pagrindinai per didelį kiekį lokalių gaisrų, t.y., tokiais būdais, kad didesnė dalis miesto gyventojų išsigelbėjo.

Tuo metu, kai nuo 1945 metų vasario 13 iki vasario 15 dienos vyko bombardavimai, Dresdene gyveno apie 600 tūkstančių vietinių gyventojų, plius buvo įrengtas didžiulis kiekis įvairių stovyklų, skirtų pabėgėliams iš kitų Vokietijos vietovių ir karo belaisviams. Sumoje mieste esančių žmonių skaičius siekė maždaug nuo 800 tūkstančių.

Pagrindinis Drezdeno miesto bombardavimo tikslas buvo sutrikdyti pabėgėlių srautus ir jų aprūpinimą ir didelius kiekius pabėgėlių priversti keltis į kitus Vokietijos miestus, taip sutrikdant kitų, jau strategiškai svarbių miestų aprūpinimą ir tvarką juose. Tam buvo sistemingai naikinami gyvenamieji rajonai, juos apmėtant pirmiausiai nedidelėmis bombomis, kurios sugriautų stogus ir atidengtų medines pastatų konstrukcijas, o paskui - apmėtant viską padegamosiomis bombomis.

Po bombardavimo Vokietijos propaganda paskelbė, kad miestą sąjungininkai sunaikino, nužudydami maždaug nuo 200 iki 500 tūkstančių žmonių. Voekičių propaganda itin akcentavo, kad miestas neturėjo karinių objektų ar karinių gamyklų, bet kad ten buvo daug pabėgėlių - t.y., kad Drezdenas buvo taikus ir neturėjęs tapti bombardavimo taikiniu.

Skirtingai nuo Hamburgo bombardavimo, su kuriuo Drezdeno bombardavimas dažnai lyginamas, mieste nekilo ugnies audra, nes gaisrų apimti rajonai buvo tiesiog per maži. Kitą vertus, net ir Hamburge, kuriame gyveno pusantro milijono žmonių ir kur buvo karinių objektų, per masyvų bombardavimą su sukelta ugnies audra žuvo apie 40 tūkstančių žmonių, t.y., daug mažiau, nei skelbė nacių propaganda.

Vokiečių platintus melus vėliau pasigavo sovietų propaganda, kuri norėjo pavaizduoti, kokie blogi buvo britai ir amerikiečiai, o taip pat pasigavo ir nemažai šiaip visokių laisvamanių, galvojusių, kad gal JAV karo metais elgėsi per žiauriai. Vienas iš garsesnių atvejų - rašytojas Kurt Vonnegut, netiesiogiai atkartojęs tuos vokiečių melus knygoje "Skerdykla nr.5".