Skerdykla nr.5

Skerdykla nr.5 - tai viena iš žinomiausių Kurt Vonnegut knygų, parašyta tuo visiems įsiminusiu stiliuku, kur viskas eina labai trumpais, padrikais, tačiau savarankiškais fragmentais, sudarančiais didelį kratinį, kuris, savo ruožtu ir sudaro bendrą visos knygos vaizdą ir pasakojimą.

Kita knyga, einanti kartu su "Skerdykla nr.5" - tai Čempionų pusryčiai, kuri irgi panašiai fragmentuota ir padrika, tačiau tie fragmentai persikloja su Skerdyklos nr.5 fragmentais, todėl abi knygos dažniausiai ir leidžiamos, ir skaitomos kartu. Abiejose knygose persidengia ir kai kurie personažai, ir kai kurie įvykiai, o kadangi abi yra fragmentinės, tai ir skaitosi atitinkamai.

Beje, tas persidengimas itin stiprus gaunasi dėl to, kad knygose vyksta slysčiojimas laike - taip Kurt Vonnegut įvardina ir paskui dar papildomai išplečia specifinį PTSD reiškinį, kur vyksta flešbekai. Taigi, čia jau net ne flešbekai, o persikėlimai tarp tikrovių ir kažkokių psichotinių epizodų, kur nesuprasi, kas čia dabar, kas prieš kelis dešimtmečius, o kas kažkur ivis neaišku kada ir kur.

Didesne dalimi istorijos sukasi apie tokį personažą, vardu Bilis Piligrimas, kuris II Pasaulinio karo metu buvo kokio tai kapeliono padėdėjas, išgyvenęs Drezdeno bombardavimą, o dabartyje - visai sėkmingas optometristas, bet kartu kažkuriuo neaiškiu metu - dar ir pavogtas ufonautų ir uždarytas su kokia tai merga į zoologijos sodą kažkokioje Tralfamadoro planetoje. Tikresnėje gyvenimo dalyje dar įsipina kai kurie kiti personažai, kaip kad susenęs rašytojas-fantastas Kilgoras Trautas.

Beje, "Skerdykla nr.5" įdomi dar ir tuo, kad per jos vertimą lietuvių kalboje atsirado toksai keiksmažodis, kaip "močkrušys".