Ugnies audra

Ugnies audra - tai tokio didumo gaisras, kurio metu susiformuoja nuosava to gaisro vėjo sistema, dėl kurios tas gaisras įgauna save smarkiai sustiprinančių efektų. Reiškinys būdingas tik labai didelių ir intensyvių gaisrų atveju, paprastai matomas, esant labai dideliems miškų gaisrams, tačiau žinoma, kad ugnies audras kartais gali sukelti ir žmonės, tikslingai naikindami miestus.

Praktikoje laikoma, kad ugnies audra gali susidaryti tik tuo atveju, jei intensyvus gaisras vienu metu vyksta bent kelių kvadratinių kilometrų teritorijoje. Tam būtinas yra ir didelis gaisro intensyvumas (aukšta konvekcinių srautų energija), ir kartu didelis gaisro plotas (gaisro teritorijos skersmuo didesnis, nei debesų formavimosi aukštis) vienu metu.

Bendras ugnies audros veikimo principas yra toks:

• Centrinėje gaisro dalyje susidaro labai stiprus konvekcinis karšto oro srautas, kurio aukštis siekia kelis kilometrus
• Dėl centrinėje dalyje šalinamo oro palei žemę prasideda labai intensyvus oro įsiurbimas iš šonų, kyla labai stiprus vėjas, einantis į centrinę gaisro zoną ir paduodantis gaisrui deguonį
• Susidaro toroidinio pobūdžio sūkūrys, kur palei žemę oras siurbiamas į gaisro zoną, o aukštai - į viršų metami degančio medžio gabalai, kurie paskui išsklaidomi didelėje teritorijoje šonuose
• Dėl labai stipraus oro padavimo gaisro zonoje temperatūros bent keliais šimtais laipsnių viršija įprastas didelių gaisrų temperatūras, o dėl į šonus mėtomų degančių daiktų gaisras uždega vis naujas teritorijas

Itin intensyviais ugnies audrų atvejais kartais būna stebimas ugnies viesulas - panašus į įprastą viesulą, tačiau aukštatemperatūris ir turintis daug kartų didesnę griaunamąją galią. Miškų gaisruose kai kuriais atvejais vėjo galia būna tokia, kad sugeba sukelti ten skraidančių priešgaisrinių lėktuvų ir sraigtasparnių katastrofas.

Žmonių tikslingai sukeltos ugnies audros nuo II Pasaulinio karo laikų nagrinėjamos, kaip karo įrankis, tinkamas itin masyviam miestų naikinimui. Tikslingai sukelta ugnies audra Hamburgo bombardavimo metu sukūrė oro srautus, kurie kai kuriais vertinimais palei žemę galėjo siekti apie 200 km/h. Tokie srautai savaime griovė namus, atidengdami konstrukcijas ugniai ir kartu įkaitindami aplinką iki tiek, kad joje niekas negalėtų išgyventi. Tam, kad sukeltų ugnies audrą, sąjungininkai vykdė masyvų Hamburgo bombardavimą pirmiausiai fugasinėmis bombomis, kurios atidengė medines pastatų konstrukcijas, o paskui - padegamosiomis, kurios sukėlė gaisrą.

Hamburgo ugnies audra yra vienintelė gan patikimai fiksuota ir patvirtinta ugnies audra, sukurta žmonių kariniais tikslais. Nors II Pasaulinio karo metais yra fiksuota apie 10 labai masyvių miestų gaisrų, kitais atvejais, kaip pvz., Drezdeno bombardavimo ir Tokijo bombardavimo atvejais patikimesnių įrodymų dėl ugnies audrų visgi nebuvo.

Panašios ugnies audros gali susidaryti ir po atominio sprogimo, o kai kuriais vertinimais, jų sukeliama žala gali būti keleriopai didesnė, nei paties atominio bombardavimo tiesioginė žala. Kitą vertus, nors Hirošimos ir Nagasakio bombardavimų atveju gaisrai buvo labai dideli, ugnies audros požymių jų atvejais irgi nebuvo.