Vaikai

Tai kaip kurie bando taip netgi taikyti mažuosius teroristus, bet spėkit, ar tai atneša kokios naudos?

Vaikai - baisūs padarai. Dar nesulaukę nei metų amžiaus, jie išdegina tėveliams smegenis savo bangomis. Tai neabejotinas įrodymas, kad tam tikri asmenys skleidžia psichotroninį spinduliavimą, o kiti šiam yra imlūs.

Todėl aišku, visi ir sako, kad vaikai - brangiausias mūsų turtas, o apsikęst negali.

Dar beje, yra įrodyta, kad jei ką vaikas kur pridirbo, tai tėveliai visvien dėl to kalti, o vaikas nekaltas. Todėl ir Pipedija viešai skelbia ir inspeja: mažvaikiai čionais nekviečiami irgi netoleruojami, o jiems visiems - banas!

O išvis geriausia priemonė yra prisukti vaiką prie šaltos batareikos ir penėti vien duona ir vandeniu apsiramins tada turbūt o jei ne tai išsiunčiat darmajiedą į Veliučionis ar Juodšilius ir jokių problemų nėr.

Lietuviai labiau myli savo automobilius, namus, šunis, kates, o ne vaikus. Nieko nuostabaus, kad tautos prieuglis mažėja. Vaikai itin trukdo gyventi, daryti karjerą, girtuokliauti, mokytis, sedėti kavinėje, teatre, slampinėti parke, stovėti eilėje poliklinikoje (rimtai serga tik pensininkai), skristi lėktuvu (tegu Zuokas sukuria jiems atskiras oro linijas), vairuoti automobilį. O be to jie net atskiras kasas prekybcentriuose turi, o pensininkai ir bedarbiai ne. Gi kavinėse vaikai neperka šnapso ir karkos, tai jų įsiliesti neapsimoka, geriau priimti du amžinai pagiringus statibiorus, kurie prapils visą algą per vakarą. Anot liaudies išminties, vaikus galima ir reikia profilaktiškai lupti – „auklėti“ fizinėmis bausmėmis, o perpildyti vaikų namai yra mūsų šalies pasididžiavimas, kaip, deja ir vaikų savižudybės.

Visada vaikai džiugina tėvus savo meniniais gebėjimais - žiū ir išaugs garsi kokia dailininkė ar dailininkas

Vaiko sąvoka psichoterapijoje

Gi psichoterapijoje seniai žinomas faktas, kad visi žmonių išmokimai prasideda gi nuo vaikystės. O tai reiškia, kad vėlesni išmokimai, vertinimai, įpročiai ir taip toliau susiformuoja ant tų išmokimų, kurie buvo ankstyvesni. Tai reiškia, kad kuo ankstyvesni vaikystės išmokimai ar psichologinės traumos, tuo jie stipriau veikia visą likusią asmenybę.

Gi tuo pat metu dar Sigmund Freud pastebėjo, kad ankstyvame amžiuje vaikas yra tiesiog antisocialus padaras, kuris neturi nei sąžinės, nei moralės, nei didelio supratimo apie pasaulio veikimą, o tiktai norą turėti kuo daugiau visokių malonumų ir kuo mažiau nemalonumų. O tie malonumai ir nemalonumai - tai gi iš esmės instinktais paremti impulsai, norai visokie ir taip toliau. Gi jei vaikas augs asocialioje aplinkoje, tai jis net ir lytiškai subręsti gali, taip ir neišmokęs nei adekvačiai elgtis, nei kokių nors moralinių normų paisyt. Tai tada žmogus gaunasi amžiumi kaip ir suaugęs, bet visvien nebrendyla durnas.

Visgi teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nors tas vaikas kaip asmenybės dalis ir turi daug asocialumo, bet būtent tai pačiai daliai priklauso ir visas kūrybiškumas. Puikiai visiems pedagogams žinomas faktas - jei tik nuslopinsi žmoguje vaikiškumą, tai ir kūrybiškumo nebeliks nei pėdsako.

Taigi, Freudas išskyrė ir tokią visos asmenybės dalį - Id, kurios esmė yra būtent kūrybiškumas ir nesuvaldomi, instinktyvūs troškimai, atitinkantys vaiko mąstymą. Gi paskui Eric Berne, normalizuodamas tą psichoterapinę terminologiją, ir pervadino tą Id atgal į Vaiką.

Gi kiti psichoterapeutai ir psichologai aiškumo dėlei ir išvis ėmė vadinti tą vidiniu vaiku, kad kas nors su šiaip kokiais nors vaikais nesupainiotų.