Asmenybės dalys

Asmenybės dalys - tai tam tikri skirtingi žmogaus aspektai, kuriuos išskiria visokie psichologai beigi filosofai, nes taip yra paprasčiau analizuoti žmogaus elgesį, jį paaiškinti, o gal kartais ir koreguoti. Bene labiausiai šitą žmogaus asmenybės skirstymą į sudedamąsias dalies nagrinėja įvairios šiuolaikinės psichoterapijos teorijos, nes gerai išskaidžius, paskui galima daug lengviau suprasti, kaip ten kas veikia ir patvarkyti, kad žmogus būtų laimingesnis.

Tai matyt visos teorijos tam tikrais aspektais yra vertos atskiro dėmesio.

Senos asmenybės dalių teorijos

Viena iš pirmųjų teorijų buvo išskirta dar kažkokių priešistorinių filosofų, kurie pastebėjo ir dar į Bibliją įrašė, kad žmogus sudarytas matyt iš tokių dalių:

• Siela - tai tasai Aš, kuris turi savivoką
• Dvasia - tai mūsų dvasinė dalis, kuri atsakinga už suvokimą ir vertybes
• Kūnas - tai mūsų fizinė dalis

Kiek vėliau kiti nelabai aiškūs irgi priešistoriniai filosofai į viską pasižiūrėjo kiek racionaliau, tarė, kad kūnas tai čia nemąstanti dalis, o visi psichikos reiškiniai yra būtent bendra asmenybės tema, taip kad ėmė ir išskyrė kitas tris dalis:

• Mąstymas - tai ta dalis, kuri moka suvokti save, logiškai mąstyti ir analizuoti
• Emocijos - tai ta dalis, kuri sugeba patirti visokius jausmus ir tais jausmais remiasi
• Valia - tai ta dalis, kuri paremta mūsų giluminiu gebėjimu daryti sprendimus ir pagal tuos sprendimus elgtis

Nors šitos teorijos lyg ir turėjo savyje tam tikrą logiškumą, visgi jos buvo neproduktyvios - t.y., išvedžioti pagal jas buvo galima belenkiek, bet vat kaip nors paaiškinti žmogaus poreikius, norus, keistą elgesį ar tuos dalykus kaip nors pakeisti - kažkodėl nepavykdavo. Kitaip tariant, teorija yra, o su praktika nesisieja.

Šiuolaikinės asmenybės dalių teorijos

Bene pirmas į asmenybės dalis pradėjo žiūrėti Markizas de Sadas (Marquis de Sade), kuris savo kai kuriose vėlyvesnėse savo knygose analizavo visokį keistą, amoralų, ištvirkusį ir kitą elgesį, pastebėdamas, kad kai kurie elgesio nenormalumai gali būti paaiškinti, o vėliau ir pataisyti, atradus tai, iš kur, kada, kaip ir kodėl jie buvo išmokti. Ir kad tie visokie nenormalumai kaupiasi vienoje asmenybės dalyje, o su kita kokia nors dalimi konfliktuoja. Tai nors anuo metu Markizas de Sadas rimtos teorijos ir neišvedė, bet jo moralizaciniai veikalai ilgam daugeliui įstrigo, nes gan logiškai paaiškindavo smarkiai nenormalių asmenybių elgesį.

Vėliau visgi įvyko lūžis - praėjus kone šimtui metų, toksai Sigmund Freud vieną po kitos iškepė kelias teorijas, kuriose išskyrė labai skirtingus asmenybės aspektus, kurie ir tapo dabartinių asmenybės dalių teorijos pagrindu.

Pirmoji teorija buvo apie bendrai asmenybės sluoksnius:

• Sąmonė - ta psichikos dalis, kuri mūsų pačių yra suvokiama, nes būtent dabar yra aktyvi, mąstanti, jaučianti ir suvokianti
• Pasąmonė - ta psichikos dalis, kuri duotuoju momentu nėra suvokiama, nes tiesiog šiuo metu nėra aktyvi
• Besąmonė - fiziologiniame lygyje veikianti nervų sistemos dalis, kurią Freudas minėjo tik ankstyviausiuose darbuose, o paskui minėti nustojo, pareiškęs, kad to meto (XIXa. pabaigos) mokslas neturi priemonių šitai nervinės veiklos daliai tyrinėti, tad nėra ko apie tai ir šnekėti

Freudas išvedė tą teoriją labai paprastai: tarkim, vat apie kažką šiuo momentu mąstote. O dabar prisiminkit, ką vakar veikėt šituo metu. Aha, prisiminėte - o dabar kur buvo jūsų prisiminimas prieš pusę minutės? Ogi jis buvo kažkur neaktyvus ir paslėptas ir jūs apie jį net nežinojot, bet paklausus, tas prisiminimas ėmė ir kažkaip išlindo - vadinasi jis galėjo aktyvizuotis. O dabar pagalvokim, kiek tos atseit neaktyvios psichikos, lyginant su ta psichikos dalimi, kuri dabar yra aktyvi? Taigi, kad kokius 99,99% visos psichikos sėdi pasąmonėje. Ir ten pakanka net labai nedidelio aktyvumo, kad galutiniai rezultatai mūsų sprendimams būtų lemiami. Bet, paradoksas - mūsų elgesį nulemiantys pasąmonės sprendimai gali būti mūsų sąmonės nei suvokti, nei pastebėti.

Pagal šitą teoriją reiškė, kad į Pasąmonę ir visokius ten praeityje įstrigusius dalykus gilintis reikia daug labiau, nei į sąmonę.

Vėliau jau Sigmund Freud išskyrė kitą teoriją, kurioje asmenybę padalino kiek kitaip:

• Id - įgimta, emocijas, troškimus, instinktus, energiją ir taip toliau turinti asmenybės dalis, kuri yra sunkiai suvaldoma ir laukinė
• Ego - protinga, logiškai mąstyti, situaciją analizuoti mokanti asmenybės dalis
• Superego - vertybėmis, sąžine, morale paremta asmenybės dalis, kuri reguliuoja žmogaus socialinį elgesį

Pagal šitą modelį reiškė, kad žmogus nori elgtis taip, kaip jam sako įgimtas Id, tačiau jį reguliuoja socialinės normos ir jas atstovaujantis Superego, o tada jau Ego klausimas, ar pavyks kaip nors šitą konfliktą suderinti ir paversti visuomenei ir pačiam žmogui naudingu, tinkamu ir geru elgesiu, ar jis virs nesuvaldomu vidiniu konfliktu, besibaigiančiu visokiais ekscesais.

Dar vėliau toksai Eric Berne pervadino tris dalis į daug suprantamesnį modelį:

• Vaikas arba Vidinis vaikas - ta asmenybės dalis, kuri išties panaši į nevaldomą vaiką ir atitinka Id
• Suaugęs - tai racionali ir protinga asmenybės dalis, kuri panaši į Ego, tik pripažįstant ir visą gyvenimą trunkantį Ego mokymąsi
• Globėjas - vertybinė, morali, žmogų (ir vidinį vaiką) ribojanti, reguliuojanti ir besirūpinanti asmenybės dalis, panaši į tėvus ar globėjus

Tai nemaža dalis šiuolaikinės psichoterapijos išties į tai ir susiveda, kad žmogus, kuris nelabai gali pastebėti savo paties kreivokų išmokimų (nes jie didele dalimi pasąmonėje), kartu su psichoterapeutu aiškinasi, kas ten pastrigę, ir didele dalimi tiesiog moko tą protingą Suaugusį kažką spręsti, o išsiaiškinus Globėjo kliuvinius, jau ir tą Globėją moko labiau pagrįstų, gilesnių ir vieningesnių vertybių sistemos - apie tai, kas yra gerai, o kas negerai ir kodėl.

Kaip ten sakoma - išskaidžius didelę neišsprendžiamą problemą į daug mažesnių, jas išspręsti būna žymiai paprasčiau.