Northrop F-5

Northrop F-5 - pas mus mažai žinomas, tačiau vienas iš labiausiai vykusių iš kada nors sukurtų naikintuvų. Nors buvo sukurtas dar 1959 metais ir todėl turėtų būti priskiriamas antros kartos naikintuvams, kai kuriomis savo savybėmis buvo gal net artimesnis ketvirtos kartos naikintuvams.

Įvairios Northrop F-5 modifikacijos buvo gaminamos beveik 30 metų - iki 1987, ir per tą laiką buvo pagaminta maždaug 2600 lėktuvų. Nors šis skaičius ir nepapuola į top keletą masiškiausių visų laikų naikintuvų, jis matyt lieka dešimtuke masiškiausiai gamintų. Kaip pvz. palyginimui, bene sėkmingiausias visų laikų reaktyvinis naikintuvas F-16 gaminamas nuo 1974 metų iki dabar, t.y., virš 50 metų, ir per tą laiką pagaminta apie 4600 šių lėktuvų. T.y., nors F-5 skaičiai yra mažesni, tačiau visai sulyginami.

Northrop F-5 buvo sukurtas kaip labai mažas, pigus ir kartu kuo manevringesnis naikintuvas, neskirtas jokiai iš anksto suplanuotai karinių lėktuvų pirkimo programai. Northrop firma nutarė tiesiog surizikuoti, peržiūrėti daug visokių konfliktų, juose pasireiškiančių lėktuvų poreikių ir sukurti tokį lėktuvą, kuris būtų pigus, viršgarsinis ir kartu lenkiantis savo savybėmis bet kokius priešiškų šalių naikintuvus. Gavosi lėktuvas su namai nemažu kaip tam laikui 1,6 Macho greičiu, turintis stebėtinai didelį kaip tam laikui traukos perteklių (apie 40% nuo pradinės kilimo masės, netoli 60% nuo lėktuvo masės praktiniame mūšyje).

Nors lėktuvo nepavyko išsyk parduoti JAV, nes tenai kaip tik pradėjo rastis idėjos apie trečios kartos universalius naikintuvus-bombonešius ir kitas fantazijas, plius dar kažkokie neaiškūs persitvarkymai prasidėjo, kur kažkas sugalvojo, kad reikia lėktuvų su kintama sparno geometrija ir dar kažkuo. Nors kariškiai bandė Northrop F-5, ir tie bandymai buvo tiesiog neįtikėtinai geri - lėktuvas tiesiog juokingai lengvai duodavo į kaulus visiems be išimčių naikintuvams simuliuojamuose oro mūšiuose, o kartu puikiausiai tiko ir žemės taikiniams nakinti, kažkuo jis karinei vadovybei neįtiko.

Kadnagi lėktuvas per tuos bandymus buvo įtrauktas į perspektyvios ginkluotės sąrašus, tai buvo apribotas ir jo eksportas į kitas šalis, o pati JAV jo toliau nepirko. Tik per kažkokį Kennedy sprendimą visgi buvo leistas eksportas, per kurį šitie blokavimai baigėsi ir prasidėjo fantastiškai geri pardavimai į užsienį.

Per ištisus penkis metus JAV sau pačioms teužsisakė 12 šių lėktuvų bandymams, tiesa, paskui juos pradėjo naudoti Vietnamo kare, kur lėktuvai stebėitinai pasiteisino. Tiesiog F-5 buvo bene vienintelis lėktuvas, kuriam buvo visai nebaisūs rusiški MiG-21. Paskui JAV užsisakė dar 6 naikintuvus, ir tie irgi buvo pasiųsti į Vietnamą. Nors ir kokius gerus rezultatus jie rodė, JAV nutarė jų atsikratyti ir perdavė Pietų Vietnamo valdžiai.

Tuo tarpu Northrop kompanija, susidurdama su problemomis, ėmė licencijuoti lėktuvo gamybą kitoms šalims - pvz., vienu iš didesnių gamintojų tapo Canadair, kuriems gavosi gerokai silpnesni eksporto ribojimai. Canadair pagamino apie 240 naikintuvų, iš kurių kokius 200 eksportavo.

Eksportuojamas Northrop F-5 buvo į visą krūvą valstybių. Kaip pvz., Graikija įsigijo iš viso apie 120 šių naikintuvų. Virš 120 šitų naikintuvų įsigijo ir Iranas. Virš 100 nusipirko Nyderlandai, taip pat virš 100 nusipirko ir Norvegija. Virš 30 nusipirko Filipinai, taip pat apie 30 nusipirko ir Singapūras. Ispanija nusipirko 70 lėktuvų kartu su licencija juos pačiai gaminti CASA gamyklose. Šveicarija įsigijo 110 tokių lėktuvų. Taivanas buvo įsigijęs virš 80. Turkija nusipirko apie 200. Kanada įsigijo apie 30. Pietų Korėja - 340 šių naikintuvų. Saudo Arabija - apie 140. Krūva kitų (kokios ~20) šalių irgi įsigijo nemažus kiekius.

Apie ankstyvus 197x keletas šių lėktuvų buvo pakliuvę į SSRS nagus - pirmiausiai per tai, kad Šiaurės Vietnamo pajėgos užėmė Pietų Vietnamo aerodromus, perimdamos kelis sugadintus F-5 lėktuvus ir nemažai atsarginių dalių, o paskui - dar kelis naikintuvus SSRS sugebėjo neaiškiais keliais nusipirkti iš Etiopijos, kurioje buvo įvykęs perversmas, ir kuri po to su JAV nutraukė bendravimą, o užtat susidėjo su sovietais. Sovietai, gavę neaiškų kiekį šių lėktuvų, ne tik juos ardė ir bandė atkartoti, bet ir aktyviai naudojo bandomiesiems oro mūšiams, per kuriuos paaiškėjo, kad Northrop F-5 tiesiog vaikiškai krauna į kaulus ne tik senesniems MiG-21, bet ir naujiems MiG-23.

Tų bandymų pasekoje sovietai sukūrė tris programas - pirmoji buvo MiG-23 modernizacijai iki bent kiek padoresnės MiG-23MLD versijos, o antroji ir trečioji - tai MiG-29 ir Su-27 lėktuvų kūrimas, kur šie lėktuvai turėjo didesne dalimi atkartoti Northrop F-5 konfigūraciją, tačiau atsižvelgiant į naujausius duomenis, gaunamus iš žvalgybos apie amerikietiškų F-16 ir F-15 lėktuvų kūrimą. Sovietų tikslas buvo sukurti lėktuvą, kuris savo manevringumu galėtų prilygti Northrop F-5 arba būti geresnis, taigi įvairiais būdais įsigyti F-5 lėktuvai jiems čia buvo tiesiog etalonas.

Beje, po perversmo Etiopija naudojo ir Northrop F-5, ir sovietinius MiG naikintuvus, ir kariavo prieš Somalį, turėjusį irgi sovietinius MiG. Taigi, pagal etiopų vertinimus, F-5 buvo tiesiog kitos klasės lėktuvas, kurio efektyvumas oro mūšiuose lenkė MiG-21 iki 10 kartų. Vakarų specialistų vertinimu, realiai didelė talis to efektyvumo teko ne pačiam naikintuvui, o tam, kad sovietai turėjo labai blogą pilotų paruošimo programą, skirtingai nuo JAV. Taigi, netgi vienas ir tas pats pilotas dėl skirtingo rengimo mokėdavo gerai naudotis F-5, tačiau nemokėdavo gerai naudotis MiG-21. Jau vien dėl gero mokymo manevruoti oro mūšiuose Northrop F-5 efektyvumas gaudavosi porą-trejetą kartų didesnis. Visgi net ir taip žiūrint, nesunku suprasti, kodėl sovietai taip smarkiai rėmėsi F-5 lėktuvais, projektuodami pradinius MiG-29 ir Su-27 variantus.

Licencinės Northrop F-5 versijos gamintos Kanadoje, Ispanijoje ir Pietų Korėjoje. Nelicencinės, neteisėtai klonuotos - iki šiol gaminamos Irane, kaip Azarakhsh, Saeqeh ir Kowsar, kurių sumoje Iranas prisigamino dar tik apie 20-30 vienetų, tačiau gamybą po truputį bando plėsti.

Vėlyvais laikais, apie 1982 metus, Northrop bandė sukurti dar ir naujesnę Northrop F-5 versiją - F-20 naikintuvą, kur vietoje dviejų variklių buvo vienas, bet belenkiek galingesnis - naikintuvo trauka pasidarė 1,1 karto didesnė už jo masę, t.y., lėktuvas esminėmis savybėmis tiesiog iškart ėmė atitikti ketvirtos kartos naikintuvus. Ir čia vėl pasikartojo biurokratinė istorija, tik jau sunkesniame pavidale - lėktuvas buvo įtrauktas į ateities naikintuvų programą, todėl bet kokie jo tiesioginiai pardavimai iš firmos buvo uždrausti, o juos vykdyti galėjo tik pats Gynybos departamentas, kuriam visai ne tas buvo galvoje. Rezultate pardavimai buvo tiesiog biurokratiškai užblokuoti, nors pvz., modernesni F-16 lėktuvai galėjo būti parduodami be didelių ribojimų. Pakolei nesąmonės susitvarkė, praėjo keleri metai ir rinka gavosi jau prarasta.