Vestfalijos taika

Vestfalijos taika - tai toksai 1648 pasirašytas susitarimas, nuo kurio prasidėjo šiuolaikinė tarptautinių santykių sistema ir šiuolaikinė Pasaulio tvarka. Laikomas svarbiausiu aktu, iš kurio kyla visa dabar esanti tarptautinė teisė, nes per Vestfalijos taikos susitarimus buvo apibrėžta ir valstybės sąvoka, ir teritorinio vientisumo, ir suvereniteto, ir nesikišimo į viena kitos vidaus reikalus principas, ir taip toliau - žodžiu, visa tai, kuo remiasi šiuolaikiniai tarpvalstybinių santykių principai.

Vestfalijos taika buvo paremta dviem susitarimais, pasirašytais tais pat 1648 metais - pradžioje sausio 30 pasirašyta taikos sutartimi tarp Ispanijos ir Olandijos, kuri baigė 80 metų karą, o paskui - spalio 24 sutartimi kuri baigė 30 metų karą, vykusį tarp Habsburgų dinastijos ir praktiškai visų aplinkinių šalių.

Karai, kurie buvo užbaigti tomis sutartimis, buvo labai kruvini - pvz., per Ispanijos-Olandijos karą buvo nužudyta apie 500 tūkstnačių žmonių, su baisiomis represijomis, žudynėmis ir taip toliau, nemenka dalimi susijusiomis su Ispanijos inkvizicija, kuri siautėjo, ieškodama Ispanijos priešų. Palyginimui - Olandijos gyventojų skaičius tuo metu siekė nepilnus 2 milijonus gyventojų.

Tuo tarpu per 30 metų karą žuvo apie 8 milijonai žmonių, kurie buvo naikinami tiesiog prevenciškai, kad nekariautų vienoje ar kitoje konflikto pusėje. Kai kurios valstybės (vėliau tapusios Vokietiją sudariusiomis provincijomis) per šitą karą prarado maždaug pusę gyventojų.

Pirmas susitarimas, dėl kurio prasidėjo taika ir pripažinimas, buvo Olandijos suvereniteto pripažinimas 1648 sausio 30, kuriuo baigėsi Olandijos nepriklausomybės karas, kuriame 17 Olandijos provincijų sukilo prieš Ispaniją valdžiusius Habsburgus, kurie Olandijoje buvo įvedę teroro režimą. Tas suvereniteto pripažinimas tapo pagrindu vėlesniam sutarčių etapui - nes atsirado pačios sąvokos - kad yra Olandijos valstybė, o ne šiaip sau kažkokios žemės, priklausančios monarchams, o taip pat kad valstybė turi savo teises į savo vidaus reikalus, ir užsienio šalys negali į tai kištis. Šitų sąvokų pripažinimas kilo ne geranoriškai, o per tai, kad sukilę olandai sugebėjo išvyti ispanų pajėgas, patys paskelbdami savo suverenitetą.

Vėliau pasirašytoje spalio 24 sutartyje dalyvavo Šventosios Romos imperijos imperatorius Ferdinandas III, krūva Vokietijos princų, atstovavusių įvairias Vokietijos žemes, o taip pat į 30 metų karą įsivėlusios Prancūzija ir Švedija. Čia taika buvo pasirašyta daugiausiai tarp skirtingų Šventosios Romos imperijos provincijų, kurios tarpusavy kariavo daugiausiai dėl to, kad vienos buvo protestantiškos, o kitos - katalikiškos. Sutarčių esmė buvo ta, kad viena valstybė negali kištis į kitos reikalus, remdamasi aiškinimais, kad kitoje esanti kokia tai neteisinga religija.

Kartu buvo pakartotinai įtvirtinta dar ir Augsburgo taika, pasirašyta 1555 metais, kurios pažeidimai buvo pripažinti esmine paskutinių konfliktų priežastimi. Pagal Augsburgo taiką katalikai ir protestantai (liuteronai) buvo sulyginti teisėmis ir tarta, kad vieni ir kiti neturi būti persekiojami.

Esminis Vestfalijos sutarčių padarinys buvo Vestfalijos suverenumo sąvoka, kuri pakeitė tarptautinius santykius visiems laikams. Iki tol santykiai buvo paremti pagrindinai valdančiųjų šeimų (monarchų) santykiais, kur jie galėdavo keistis žemėmis, jas parduoti, pirkti, atiduoti, kištis vienas į kito religinius ar kitus reikalus ir taip toliau. Kai buvo įvestas Vestfalijos suverenumas, tai reiškė, kad kiekviena valstybė turi teisę į savo teritoriją ir teisę į savo vidaus reikalus, o kitos valstybės neturi teisės į tas teritorijas ir vidaus reikalus kištis, ir kad kiekviena valstybė, nepriklausomai nuo dydžio, tarptautinėje teisėje turi vienodas teises. Valstybės valstybingumas nustatomas per valstybių tarpusavio pripažinimą: jei valstybė pripažįsta kitą valstybę, ji įsipareigoja per amžius laikytis to paties suverenumo principų.

Iš esmės, valstybės buvo pakeltos į teisės subjektų lygmenį, kur jos sąveikauja tarpusavy pagal vienodas teises ir teisingumo principus, kaip ir žmonės. Vėliau tie principai leido išgryninti ir nacionalinių valstybių sąvoką, ją išvis atsiejant nuo monarchų - t.y., kad valstybė gali gyvuoti sau kaip yra, ir nepriklausomai nuo monarchų buvimo ar nebuvimo, niekur nedingsta.

Vestfalijos sutartyse nedalyvavo tik keturios didesnės Europos valstybės - Abiejų Tautų Respublika, Rusija, Otomanų imperija ir Jungtinė Karalystė. Kaip paskui parodė realybė - tos šalys, kurios nedalyvavo, arba tapo esminėmis agresorėmis, užgrobinėjusiomis kitas Europos valstybes, kaip kad Rusija ir Otomanų imperija, arba neišlaikė suvereniteto, kaip kad Abiejų Tautų Respublika, arba tiesiog gyvavo nemaža dalimi paskirai nuo šių teisės normų, kaip kad Jungtinė Karalystė.

Reikia pripažinti, kad Vestfalijos suverenumo sąvoka buvo natūraliai taikoma buvo tiktai krikščioniškoms šalims, o kai vyko kolonizavimo epocha, užimamos valstybės dažniausiai (tiesa, su šiokiomis tokiomis išimtimis) nebūdavo anei niekaip pripažįstamos - būtent taip ir būdavo laikomasi Vestfalijos suverenumo nepažeidimo - nes jei jis nepripažintas, tai ir nepažeistas. Visgi jei kažkuri tolimų kraštų valstybė būdavo pripažįstama (pvz., kaip Siamas, Butanas, Nepalas, Etiopija ar Liberija, vėliau jos atžvilgiu Europos valstybės paprastai laikydavosi suvereniteto pagarbos ir tokia šalis savo suverenumą bent dalinai išlaikydavo - netgi jei tapdavo protektoratu, visvien išsaugodavo tam tikrą vientisumą.