Ksilitolis

Yra tokis vienas saldiklis, katras atsieit būtų geras, nes ale visaip kaip tručyja dantų mikrobus ir vadinasi jisai taip įdomiai - ksilitolis. Chemikai dar naudoja tokį burtažodį šiam junginiui sudėtyje visaip kaip užmaskatuoti - E967.

Bakterijos burnoje pamačiusios šįjį saldiklį galvoja "ooooo čia cukrus, vai tai niam niam" ir ima visaip kaip ėsti, o paskum supranta, kad vis dėl to čia prisiėdė šūdo, na o tada paima ir ištinka jąsias pizdauskas, mat ksilitolis nėra cukrus, yra nemaistingas, bakterijos jo neįstengia suvirškinti, na o tada paima ir iš bado pakrato kanopas.

Dėl šiųjų gerų savybių ksilitolis labai gerai tinka panaudoti becukriams saldainiams, dantų pastai beigi kramtoškei gaminti. O dargi, ksilitolis yra maždaug toks pat saldus, kaip ir cukrus, o ir kalorijų mažiau ten randama - per 40% - apie 2,4 kcal per gramą. Tai čia iš viso gaunasi dietinė nauda - ėsk daugiau, o storėk mažiau.

Tiesa, šiojo skanumėlio prisiryti nevertėtų, nes dėl to paskum ištinka gan nevaikiška tryda. Taip yra todėl, kad ksilitolis yra praktiškai nevirškinamas, na o suveikia jisai kaip kokia laktozė josios netoleruojantiems žmonėms - sukelia osmosinį slėgį, dėl kurio iš žarnyno subėga vanduo į žarnų ertmę, o tasai vanduo paskum turi kažikur išbėgti. Teisybės dėlei, reikėtų pridurti, kad žarnose esančios bakterijos tąjį ksilitolį kažkiek apraugina, t. y., fermentuoja, tatai pagamina butiratą. Tai čia ne tas narkotinis butiratas, o jau grynas irgi žaliavinis, katrasai padeda palaikyti normalią žarnų veiklą.

Taip, kad Pipedija čia primena, jog vaistą nuo nuodo skiria tiktais dozė - tatai viską reikėtų vartoti atsakingai.