Gitarlėlė

Gitarlėlė, gitalėlė, gitarėlė arba soprano gitara - išties tai tiesiog paprasčiausiai sumažinta gitara, dėl savo dydžio tinkama ir vaikams groti ar šiaip tiesiog būti mažo dydžio instrumentu, kurį patogu vežiotis, o taip pat puikus papildinys gitarinėms grupėms, norinčioms ir plonabalsio instrumento. Instrumento pavadinimas iki šiol nėra aiškiai nusistovėjęs, tad galima atrasti įvairių pavadinimo variantų.

Gitarėlės grifas būna tarpinio pločio tarp klasikinės gitaros ir akustinės gitaros, tai todėl gitarėle struminimas yra žymiai lengvesnis, nei klasikine gitara, bet stygų pikinimas vis dar kiek lengvesnis, nei akustinės gitaros. Kadangi struminimas yra populiaresnis, o ir mokytis paprastai pradedama būtent nuo jo, tai čia irgi neblogas gitarėlių pliusas.

Gitarlėlė - puikus instrumentas, kuris daug mažiau pjauna pirštus, užima nedaug vietos, gerai skamba ir puikiai tinka mokymuisi bei kelionėms.

Pagal ką galima atskirti gitarų nemokšas nuo profesionalų - tai pagal tai, kad nemokšos nuoširdžiai galvoja, kad gitalėlė yra vaikiška gitara. Gi išties čia tiek pat vaikiška gitara, kiek smuikas yra vaikiškas kontrabosas. Sopraninė gitara tiesiog groja aukštesniu balsu ir dėl tos priežasties ir yra nedidelė, bet nei velnio ne vaikiška.

Gitalėlės arba sopraninės gitaros istorija

Gitalėlės pavadinimas kilęs nuo kito instrumento - ukulėlės, kuri išvaizda primena mažytę gitarą, tačiau išties yra gerokai kitoks instrumentas. Ukulėlėmis daugelis grodavo, pakol kažkas nesusiprato, kad jei jau ukulėlė populiari, tai gal ir maža gitarėlė gali irgi būti populiari. Tai tą sugalvojo Yamaha firma apie 1997 memtus, o tada štai taip ir atsirado mažytės gitarėlės, kurios pagal ukulėlės pavadinimą buvo pavadintos gitalėlėmis.

Aišku, čia teisybės dėlei visgi reikia pasakyti, kad soprano gitaros su tokiu pat stygų derinimu buvo puikiai žinomos ir labai populiarios iki pat XIXa., tik paskui kažkodėl nunyko ir buvo praktiškai užmirštos. Išliko tokie instrumentai tik ispanakalbėse šalyse, kur populiarumą išlaikė gitarinės grupės. Taigi, Yamaha neišrado stebuklo, o tiesiog suteikė naują gyvenimą senam gitarų variantui.

Nors savo dydžiu gitalėlė ir primena didžiausias ukulėles, savo grojimu tai tėra tiesiog maža aukštesnių tonacijų gitara, nes stygų derinimas ir grojimas su ukulėlėmis neturi beveik nieko bendro.

Vaikiškos 1/4 dydžio gitaros

Beje, būna dar ir tokios 1/4 dydžio gitaros, kurios didumu kaip gitalėlės, tačiau yra derinamos kaip įprastos gitaros - EADGBE. Tai vat jos būtent ir yra vaikiškos (bet ne žaislinės) gitaros, ir groja jos įprastu, o ne aukštesniu balsu. Nuo įprastų gitarų jos skiriasi tiesiog mažais gabaritais, pritaikytais vaikiškoms rankoms ir vaikiškiems pirštams. Ir būtent jos anei per niekur nėra gitalėlės. Beje, ir šios vaikiškos gitaros yra daromos profesionaliai ir todėl kainuoja panašiai, kaip ir įprastos suaugėliškos. Tiesiog stygos būna juntamai trumpesnės ir smarkiai silpniau įtemptos, kabančios vos ne kaip kokios virvutės, dėl ko instrumentas pavirsta į barškalą.

Beje, lyginant su šitomis vaikiškomis gitaromis, gitalėlių grifas būna gerokai trumpesnis, nes skirtas daug trumpesnėms stygoms, grojančioms daug aukštesniu dažniu. Dėl tų priežasčių, nors 1/4 gitarą ir galima perderinti į gitalėlišką ADGCEA, bet taip suderinus, stygų įtempimas gausis labai didelis, biškį pjaus pirštus. O dėl to įtempimo vaikiška gitara iš principo gali ir sulūžti, tai čia jei tokius pertampymus bandysit, tai nesakykit, kad neperspėjom.

Gitalėlės stygų derinimas

Klausimas, kuris dažnam kyla, kaip čia taip atsitiko, kad tiek laiko prireikė paprastai mažai gitarai atsirasti - ogi esmė gudrybėjė, kurios niekas nebuvo iki tol sugalvojęs - gitalėlė savo stygų derinimu yra tuo pat metu suderinama ir su įprasta gitara, ir su ukulėlė, nors pastaroji tai su gitaromis šiaip nesuderinama. Gitaleles derinimas yra A-D-G-C-E-A, kas atitinka įprastą gitarą, kur kapo uždėtas yra per keturias fretas, bet čia toksai sutapimas, kad tada viršutinės keturios stygos atitinka ukulėlės suderinimą, kuris yra G-C-E-A, tik Low G. Tai štai taip gaunasi, kad tuo pat instrumentu galima groti ir kaip gitara, ir kaip ukulėle.

Galima suderinti gitalėlę ir alternatyviai, žemesniam skambesiui, panašesniam į normalią gitarą - G-C-F-A-D-G aka G-C-F-Bb-D-G. Šitas tikrai labai vertas pabandymo, nes skamba solidžiai, su gana daug žemų dažnių. Beje, tokiu gerinimu groti būna lengviau pradedantiesiems, nes mažiau įtemptos stygos pasidaro minkštesnės, mažiau pjauna pirštus. Tiesą sakant, čia stygų įtempimas pasidaro pakankamai mažas, kad pradėti groti galima netgi neužsitrynus mazolių - tai unikalus variantas.

Kitą gi vertus, jei norisi kokio tai ypatingesnio skambesio, galima susirasti labai lengvas akustinės gitaros stygas (t.y., labai mažo įtempimo) ir su jomis gitalėlę užtiuninti E-A-D-G-B-E, pakeltu per vieną oktavą, t.y., E3–A3–D4–G4–B4–E5. Turėkit omeny, kad čia visgi yra tam tikra rizika sulaužyti gitarėlę, nes įtempimas stygoms bus labai didelis. Bet garsas užtat gausis kaip su piccolo gitara, labai gražus, viduramžiškas ir krištolinis.

Gitarėlių populiarumas

Kaip normalus instrumentas, gitalėlės arba gitarėlės visgi populiarumo daug negavo, bet tapo gitarų variantu, kuris tinkamesnis vaikams ar kaip kelioninis instrumentas. Esminis pliusas - skirtingai, nei ukulėlei, gitarlėlei puikiai tinka įprasti gitaros akordai, tai mokydamasis gitarlėlės, išmoksi ir įprasta gitara groti. Ir vietos užima mažai.

Čia dar turim pasakyti, kad ir iki tol būdavo visokių labai mažų gitarų - ir kai kada būdavo daromos ir žaislinės, vaikams skirtos gitaros, kurios didumo, kaip ukulėlės arba netgi ir dar gerokai mažesnės - kartais 6 stygų, o kartais 4, bet suderintų ne kaip ukulėlė, o kaip pirmos keturios gitaros stygos. Tiesiog kažkaip anos vaikiškos gitaros neišpopuliarėjo, pakol Yamaha rimčiau neužsiėmė. Greičiausiai tiesiog iki tol niekas vaikams padorios kokybės negamino.

Kadangi Yamaha nesidrovi to pavadinimo "Guitalele" naudoti kaip prekinio ženklo, tai pasitaiko ir kiti pavadinimai šitam instrumentui - pvz., "gilėlė" ("guilele"), "tenor-ukulėlė", "šešiastygė baritoninė ukulėlė", "judelėlė", "gitara-ukulėlė", "šešiastygė ukulėlė", o kartais dar ir "ukitara". Senasis pavadinimas čia matyt bus tiesiog "soprano gitara".