Klasikinė gitara

Klasikinė gitara dažniausiai būna priešpastatoma akustinei gitarai, nors pagal aibių teoriją išties tėra akustinių gitarų poaibis. Reikalas gi toksai, kad klasikinė, senovinė gitara sunkiai suderinama ir savo konstrukcija, ir stygomis su geresnėmis, modernesnėmis gitaromis, tačiau vis dar yra gan panaši, todėl lyginama ir priešpastatoma.

Taigi, gaunasi, kad yra dvi pagrindinės akustinių gitarų rūšys:

• Tiesiog šiaip įprasta moderni gerą skambesį duodanti gitara
• Primityvesnė, kiek prastesnio skambesio, tačiau senovinio pavyzdžio gitara, kuri dabar vadinama klasikine

Daugelis konstrukcijos elementų pas tą klasikinę gitarą yra senoviniai, tačiau esminis skirtumas yra stygos, kurios pas įprastą modernią akustinę gitarą yra šimtus metų (ir tiek pat naudotos ir klasikinėms gitaroms), o vat pas klasikinę pasikeitė prieš kelis dešimtmečius į daug modernesnes - nailonines.

Taigi, čia toksai paradoksas, kad klasikinė gitara realiai tai dabartiniu supratimu visai neturėtų būti laikoma klasikine, bet taip jau gavosi, kad taip jau gavosi.

Senesniais laikais stygos ir akustinėms, ir klasikinėms gitaroms būdavo praktiškai vienodos, tai visiems smarkiai skaudėdavo pirštus. Tada kažkas iš muzikantų atrado nailoną ir 1948 pradėjo gaminti nailonines stygas. Šios yra daugybę kartų lengvesnės už plienines, todėl duoda savo garsą, netgi esant daug mažesniam įtempimui. O tai jau daugeliui labai patiko, nes geriau skamba su mažiau pastangų.

Paskui gi kažkas iš marketingistų sumąstė, kad galima padaryti skirstymą - vienoms gitaroms daryti stygų tvirtinimą su metaliniais dantračiais ir mechanika, kaip elektrinėse gitarose, tai būsią dar geriau - akustinė gitara. O tradiciškesnis sukimo mechanizmas gali likti kitoms gitaroms, kur naudojamos tos nailoninės stygos.

O dar paskui paaiškėjo, kad joks muzikantas negeba suvokti aibių teorijos, todėl nesusivokia, kas į ką ir kaip gali būi skirstoma.