Rusiškos gitaros
Rusiškos gitaros - tai tokios, kurios buvo gaminamos sovietmečiu, didesne dalimi septynstygės gitaros, nors labai daugelis namudiniu būdu būdavo perdirbamos į normalias šešiastyges gitaras. Pasižymėjo neįtikėtinai prasta, tiesiog absurdiška rusiška kokybe.
Anais sovietmečio laikais absoliučiai daugumai žmonių buvo puikiai žinomas faktas, kad jei kas nors yra muzikantas, tai reiškia, kad nekenčia sovietų valdžios, ir toksai vertinimas pasiteisindavo maždaug 95% atvejų. Priežastys buvo lygiai trys:
- SSRS buvo draudžiama didžioji dalis modernios vakarietiškos muzikos, ypač Rock, Hard Rock ir Heavy Metal, todėl atlikti modernią muziką irgi būdavo dideli ribojimai
- Bet kokie koncertai turėjo būti derinami su VLKSM, o dainų tekstai su VLKSM ir Glavlitu, o derinimų dažnai nepraeidavo, todėl atlikėjai negaudavo galimybės koncertuoti
- Sovietinės gamybos muzikos instrumentai būdavo rusiškos kokybės ir muzikavimui praktiškai netinkami, todėl juos reikdavo perdirbinėti, bet ir tai ne visada padėdavo
Tai vat vienas iš blogiausių atvejų buvo sovietinės gamybos gitaros - jos būdavo daromos didele dalimi iš atliekų, nesilaikant jokių standartų, naudojant nesuderinamų išmatavimų dalis ir taip toliau. Vienas iš tipiškų pvz. - gitarų grifai (ta pailga dalis, virš kurios tempamos stygos) būdavo padaromi iš normaliai nepradžiovintos medienos, todėl visiškai išsiklaipydavo. Arčiau rezonatoriaus skylės tarp stygų ir grifo susidarydavo tarpai, realiai siekiantys apie 2-3 centimetrus, o tai reiškė, kad stygas reikia spausti nenormalia jėga.
Absoliuti dauguma sovietinių gitarų būdavo klasikinės gitaros, nes normalios akustinės gitaros buvo per daug sudėtingos, jų tiesiog nesugebėdavo pagaminti.
Stygų kokybė irgi nieko nedžiugino - kai nailoninės stygos buvo išrastos 1948, tai visas normalus pasaulis jau apie 1960 buvo perėjęs prie jų naudojimo klasikinėse gitarose. Priežastis paprasta - storesnės ir mažiau įtemptos, tokios stygos duodavo gražų garsą, bet nepjaustydavo pirštų. Tai SSRS netgi apie griuvimo pabaigą tokios stygos buvo labai sunkiai gaunamos, todėl naudojamos arba plieninės stygos, arba savadarbės, pagamintos iš paprasčiausio gerai parinkto žvejybinio valo. Mokytis groti tokia gitara būdavo labai sunku, nes stygos neįmanomai pjaudavo pirštus, ypač jei parinktas koks gitaros akordas, kuris plonesnę natą duodantis.
Geriausiomis iš sovietinių gitarų buvo laikomos Leningrado Lunačiarskio fabriko gitaros, atpažįstamos iš to, kad po rezonatoriaus skyle matoma rombinė žalsva etiketė su kažkokiu paukščiuku. Sklandė gandas, kad tas paukščiukas vaizduoja varną, nes gitaros skambėjimas buvo toks pats beviltiškai nemuzikalus, kaip varnų kranksėjimas. Deja, tai buvo geriausios iš sovietinių gitarų, nes kitos buvo dar beviltiškai blogesnės.
Laimingiausi atlikėjai per didelį blatą sugebėdavo nusipirkti kokią nors čekų gamybos Kremona (ar Strunal) gitarą, tai tokia būdavo baisi retenybė. Gi gauti netgi pigaus modelio vakarietišką gitarą, pagamintą kokioje nors padorioje firmoje, buvo beveik neįmanoma, ir kainuodavo tokia gitara absurdiškus pinigus - nuo kelių tūkstančių rublių. Kaip legenda dabar sklando toksai faktas, kad netgi garsiausi sovietiniai atlikėjai, kaip kad Bulatas Okudžava beveik iki pat SSRS subyrėjimo negalėjo įsigyti normalios gitaros.
[[Category:]]