Magnetola
Magnetola - tai toksai magnetofonas ir radijo imtuvas viename korpuse kartu. Jei radijo imtuvas neturi magnetofono - tai čia jau ne magnetola. O jei magnetofonas neturi radijos - tai irgi ne magnetola.
Tiesa, yra viena išimtis - automagnetolos, kurios visvien yra automagnetolos, vadinamos ir mageliais, nors ten gali jokio magnetofono nebūti, o būti tik koksai radijo imtuvas ar radijas su CD grotuvu.
Nors būdavo ir stacionarių magnetolų, labiausiai jos išpopuliarėjo, kaip nešiojami mageliai - nes paprastas kasetinis magnetofonas būdavo siaubingai ėdrus baterijoms. Taigi, pusdienį pagrojus magelį su kasetėmis, baterijos nusėsdavo ir ką tada klausyt? Ogi radiją, kuri iš tų nusėdusių baterijų paskui puikiausiai grodavo bent savaitę, o kartais ir kelias. Štai taip kombinacija iš magnetofono ir radijo imtuvo ir išpopuliarėjo.
Praktiškai visi japoniški magnetofonai, kurie visokiais keistais būdais pakliūdavo į Lietuvą anais sovietmečio laikais, irgi buvo magnetolos. Tai daugelis senų perdylų iki šiolei atsimena tokias firmas ir prekės ženklus, kaip JVC, National, Sanyo, Hitachi, Blaupunkt, Grundig, Telefunken, Aiwa ar Sony, kurie kainuodavo beprotiškus pinigus - už nedidelę magnetolą metinis atlyginimas.
Senesnės magnetolos turėdavo tik vieną garsiakalbį - būdavo mono, bet vėlesniais laikais visur išplito stereo. Naudojant magnetolas SSRS, būdavo viena bėda - vakarietiškas FM diapazonas nesutapo su sovietiniu, bet jei ir būtų sutapęs - jokių laidų nepasiklausytum. Kitą vertus, pigiausios magnetolos neturėdavo trumpųjų bangų imtuvo, tai irgi būdavo bėda, jei nesigaudavo kokio nors Amerikos balso jomis paklausyt. Visgi dažniausiai kai žmonės įsiveždavo ar pirkdavo japonišką magnetolą, tai pasirūpindavo, kad ir trumpųjų bangų diapazonai būtų, taip kad ir užsienio balsai gerai girdėdavosi - paprastai tai dešimtis ar šimtus kartų geriau, nei klausantis jų per kokią nors sovietinės gamybos radiją.