Stereo

Stereo - tai kai skirtingai įrašytas garsas sklinda iš dviejų garso šaltinių ir į abi klausytojo ausis pakliūna iš skirtingų pusių, taip sukurdamas garso erdvės pojūtį.

Reikalas tas, kad žmogus turi labai išvystytą gebėjimą analizuoti garsus pagal visokias jų savybes, pvz., pagal mikroskopinius uždelsimus, kurie atsiranda garsui einant iš vienos pusės į kitą, pagal garsinės bangos fazės pokyčius (pagal tai labai tiksliai nustatoma kryptis į garso šaltinį), pagal priekinio bangos fronto pokyčius ir panašiai.

Taigi, jei įrašas būna padarytas per vieną mikrofoną, tai gaunasi mono įrašas, kuriame labai stipriai jaučiasi garso nenatūralumas, nes visas garsas atrodo tiesiog ateinantis iš vieno taško, o taip nebūna. Žodžu, garsas gaunasi toksai, lyg klausytumeisi per skylutę storoje sienoje - nesukuriantis jokio tikrumo įspūdžio.

Visiškai kitaip būna, jei įrašas padaromas per du gana žemo kryptingumo mikrofonus, tarp kurių nuotolis - kaip tarp atkuriančios aparatūros kolonėlių (ausinių atveju - kaip tarp žmogaus ausų). Tada įsirašo du takeliai, kuriuose garsai labai nežymiai, beveik nepastebimai skiriasi, tačiau tie skirtumai jau atkuria pilną erdviškumo pojūtį - pvz., galima išgirsti, kad skirtingi įrašyto orkestro instrumentai yra skirtingose pusėse ir skirtingu nuotoliu.

Tuo principu paskui papildomai kuriami ir tikslingi stereo efektai, kai tyčia manipuliuojama tokiais žmonių gebėjimais atskirti atstumus ir kryptis į garsą - pvz., sukuriant visiškai greta atrodančius šnabždesius ar dar kokius nors keistus garsus.