Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!


Kompaktinė kasetė

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
(Nukreipta iš Kasetė)
Jump to navigation Jump to search
Standartiškos paprastos audio kasetės sandara, nors ir ne visiškai tiksliai čia atvaizuota. Atvaizdavime trūksta įdėklų iš banguotos plastiko plėvelės, skirtų tam, kad juostos ritinėliai būtų kiek spaudžiami iš šonų, mažesne trintimi trintųsi į korpusą ir lygiau vyniotųsi.

Magnetofono kasetė, magnetinė kasetė, audio kasetė arba kompaktinė kasetė (neretai vadinama išvis vienu žodžiu - tiesiog kasetė) - tai tokia senų laikų kasetinių magnetofonų kasetė, kurioje yra du ritinėliai su magnetine juosta, keletas ratukų ir būdavo daromas kokios nors muzikos ar dar kažko įrašas.

Magnetinė kasetė buvo sukurta Philips kompanijoje 1964, nors būta išties ir bandymų iki tol. Tik tiek, kad kiti bandymai nebuvo labai sėkmingi. Tuo tarpu Philips kasetė kažkokiu būdu taip gerai pataikė į kainos, kokybės ir dar kažkokį santykį, kad labai staigiai nukonkuravo visas kitas, o vėliau taip ir liko visų laikų magnetinių įrašų standartu. Visos kitos įvairių firmų kurtos audio įrašų kasetės arba liko labai specializuotose nišose, arba išvis išnyko.


Magnetofono kasečių juostų tipai

Esminis kasečių kokybės parametras buvo juostos tipas. Teoriškai, tipai buvo tokie:

  • Type I arba Ferric arba Fe2O3 - klasikinės juostos, dažniausiai pasižyminčios truputį geresne, nei kitiems juostų tipams įprasta bosų kokybe
  • Type II arba Chrome arba CrO2 - labai mažai triukšmo turinčios, labai gerai atkuriančios aukštus dažnius, bet juntamai silpniau atkuriančios bosus
  • Type III arba Ferrichrome - Sony, o vėliau BASF ir AGFA gamintos juostos, turinčios dvigubus sluoksnius - iš Fe2O3 ir CrO2. Pasižymėjo labai gera kokybe, tačiau buvo vos ne porą kartų brangesnės, todėl nepaplito
  • Type IV arba Metal - buvo nenormaliai brangios, tačiau pasižymėjo labai mažu triukšmu ir labai geromis garso atkūrimo charakteristikomis, tačiau taip ir neišplito, nes atėjo didžioji audio krizė ir CD, o tuo pačiu - ir magnetofonų eros pabaiga

Vėlesniais laikais atsirado ir įvairios Ferricobalt arba Superferro kasetės, kur juosta būdavo dengiama Fe2O3 mišiniu su kobaltu. Tokios kasetės imituodavo kitų tipų juostas, nes priklausomai nuo kobalto kiekio, gaudavosi labai skirtingos charakteristikos. Taigi, tokios Fe2O3 cobalt tipo kasetės būdavo parduodamos kaip Type I, Type II ar Type IV. Lyginant su I tipu, šios juostos būdavo smarkiai geresnės. Lyginant su II tipu - vos vos prastesnės aukštų dažnių srityje, nors ir geresnės žemų dažnių srityje. Lyginant su IV tipu, šios kasetės būdavo juntamai prastesnės, tad eidavo daugiau kaip atpigintas Metal kasečių pakaitalas. Bet ir toksai IV pakaitalas visvien duodavo geresnį garsą, nei I ar II tipas.

Visi magnetofonai laisvai galėdavo įrašinėti I tipo kasetes. Visi bent kiek naujesni, ne beviltiškai seni magnetofonai - ir II tipo kasetes (tik reikdavo magnetofoną perjungti). Kai kurie turėdavo ir atkūrimo perjungimą, kur kompensuodavo II tipo kasečių žemų dažnių susilpnėjimą.

III tipo kasetės galėjo būti įrašomos su gana nedaugeliu magnetofonų, nes reikalavo gan specifinių režimų, tarpinių tarp I ir II tipo. O kadangi tokių magnetofonų praktiškai nebuvo, tai įrašinėti tekdavo arba kaip I, arba kaip II tipo kasetes, o abiem atvejais gaudavosi kažkas prasčiau. Žodžiu, iš bandymo apjungti dvi geras savybes, gavosi kompromisas su didele kaina ir tik nežymiai geresniu rezultatu.

Bet štai su IV tipo kasetėmis jau buvo visai keblu: nors jas atkurti galėdavo visi magnetofonai, bet įrašyti galėdavo tik tokie, kurie turėdavo specialias, itin didelį magnetinį lauką sukurti galinčias galvutes. O tokios galvutės buvo brangios ir retos, taigi, šitokios juostos nelabai plito. Taip ir gavosi, kad naujausia technologija, kurios dėka magnetofonų kasetės būtų pralenkę kompaktinius diskus, taip ir neišplito.


Audio kasečių talpa ir juostos ilgis

Audio kasetės būdavo įvairios talpos. Dažniausiai rinkoje pasitaikydavo 60 (2x30 min) ar 90 (2x45 min) minučių variantai, tačiau realiai variantų buvo įvairių įvairiausių. Štai tokie buvo dažnesni ar šiaip kažkuo garsesni:

  • 10 - singlo formatas, naudotas singlų platinimui kasetėse
  • 20 - mažo formato plokštelės įrašymui, gana retas variantas
  • 44 - tipiškai vieno albumo įrašymui, atitinka savo ilgiu dvi vinilo įrašo puses
  • 46 - faktiškai ta pati 44 minučių kasetė, tik vos vos pailginta, dėl viso pikto, jei albumas pasitaikys itin pilnai užpildęs vinilą. Tokios kasetės dar dažniau pasitaikydavo.
  • 60 - standartinė ir visiškai niekam nepatogi kasetė, kurios trukmė arba tokia, kad įrašai albumą į dvi puses ir lieka po 10 minučių tuščios vietos, arba bandai įrašyti du albumus ir jie abu netelpa
  • 80 - talpindavo daugumą normalių vinilo albumų, išskyrus gana retus maksimaliai užpildytų albumų atvejus, daugiausiai naudotos Japonijoje
  • 90 - geriausios iš visų kasečių - kiekvienoje pusėje pilnai talpina po pilną vinilo albumą, o kaina nebūdavo labai jau smarkiai didesnė
  • 100 - gana retos ir nelabai prasmingos kasetės, naudotos daugiau gal senoviniams kompiuteriams, nelabai suprantama prasmė
  • 110 - irgi gana retos ir neaišku kam darytos kasetės, nors kartais į jas pavykdavo sutalpinti 3 albumus, jei jie trumpi
  • 120 - du kartus po 60 minučių, bet išties tai dažniausiai į jas buvo įmanoma sutalpinti po 3 albumus, nes dauguma albumų būdavo iki 40 minučių trukmės
  • 150 - laisvai, patikimai ir be išlygų talpindavo 3 albumus, tačiau pasitaikydavo gana retai, daugiau tokios kasetės būdavo Japonijoje
  • 180 - legendinės, retos ir jau problemų magnetofonams sukeliančios (ploną juostą prastai traukia mechanizmai) kasetės, į kurias galėjo tilpti 4 albumai muzikos, daugelio svajonė, bet buvo baisiai retos netgi ir Vakaruose. Kaip pvz., TDK firmos D-C180.
  • 240 - faktiškai neišėjo iš eksperimentų ribų, nors ir buvo anonsuotos TDK firmos - tiesiog paaiškėjo, kad net ir 180 prastokai eina, lengvai maigosi, įrašai jose nekokybiški (nes tenka turėti plonesnį magnetinį sluoksnį), tuo tarpu magnetofonams tokios ilgos juostos jau buvo problema - jos buvo per plonos, todėl jas prastai traukdavo mechanizmai

Kadangi daugumai juostų (išskyrus Metal tipo) magnetinės medžiagos sluoksnis turėdavo būti gana storas, tai itin plonos juostos norom nenorom turėdavo ir plonesnį tos medžiagos sluoksni. O tai reiškė, kad tokios kasetės duodavo dar ir kiek prastesnį garsą. Naudojant gerą aparatūrą, tas garso pablogėjimas jau šiek tiek jausdavosi pas 120 minučių kasetes, ir ryškiausiai tas jausdavosi Ferric, Ferrocobalt ar Superferro tipo juostoms. 180 minučių kasetėse tas sluoksnis būdavo jau toksai plonas, kad būdavo permatomas, o įrašai turėdavo gerokai blogesnę kokybę.

Audio kasečių gamintojai

Įvairių audio kasečių išvaizda skyrėsi labiau etiketėmis, nei kažkokiais ypatingais dizainais, nors link 1990 ir ėmė rastis kai kurios gražiau atrodančios.

Buvo įvairūs kasečių gamintojai, nes kaip žinia, ne visos firmos vienodai geros. Nors kiekviena iš šių gamino įvairių kasečių, bet vidutiniškai apie kokybę galima susidaryti neblogą įspūdį:

  • Rusiškos kasetės buvo tokios blogos, kad realiai gadindavo magnetofonus - tipišku atveju, užteršdavo galvutes ir mechanizmą kažkokiu gamyklinės kilmės purvu, kurio visada turėdavo, negana to, dažnai juostos būdavo abrazyvinės ir dilindavo magnetines galvutes stebėtinai greitais tempais
  • Philips kasetės ilgą laiką buvo laikomos etaloninėmis, nes būtent šita firma tas kasetes išrado, tačiau vėliau, apie kokius 1980 metus šios kasetės jau nebebuvo geriausios
  • Sony buvo sąlyginai nebrangios, bet laikomos labai geromis ir kokybiškomis. Ir išties čia nebūdavo, kuo skųstis.
  • Denon - vienos iš geriausių, nors ir netapusių pačiomis geriausiomis iš visų kasečių
  • Maxell būdavo kaip kurios. Dažniausiai nebūdavo vertinamos, nors kai kurie kasečių modeliai buvo geri.
  • TDK buvo faktiškai etalonas pagal kiekvienos rūšies juostos kokybę. Galima tarti, kad realiai buvo labai labai geros.
  • BASF kai kada lenkdavo savo juostos kokybe netgi ir TDK, nors kaina nebuvo baisiai didelė. Tiesa, link 1990 atsirado ir prastesnių, tačiau stebėtinai pigių (ir kaip už tą kainą tai labai gerų) BASF kasečių
  • AGFA - neblogos, tačiau vėlyvesniais laikais tos pačios BASF kasetės, tik gal truputį pigesnės būdavo
  • Memorex - visiškas šūdas, bet su ilga juosta. Išties tai buvo geros kasetės tiems, kas įrašinėdavo kompiuterinius žaidimus kokiems nors ZX Spectrum kompiuteriams - tuo atveju tai buvo puikios kasetės. Tiesiog garsui visiškai netiko.
  • Ampex - kraštutinai retos ir brangios, šitas naudodavo tie, kam net ir TDK buvo visiškai ne lygis
  • TEAC - irgi dar tokios iš gerų, kur brangios ir retai gaunamos. Viena iš tų firmų, kur gamino labai gražias kasetes su ritėmis viduje.
  • Scotch arba 3M - viena iš daugiausiai inovacijų juostoms prikūrusi ir geriausias kasetes gaminusių firmų, tiesa, link 1990 kasetes pati gaminti nustojo ir užsakinėdavo jas iš BASF ir Denon

Reali praktika ir tyrimai rodo, kad dauguma tų firmų kasečių buvo neblogos, o jei kurios nors ir aplenkdavo savo laiką, tai neilgam, nes vos po kelerių metų konkurentai prisivydavo. Negana to, vėlyvesniais laikais, po 1980 metų, japoniškų ir vokiškų kasečių kokybė pasiekė tą lygį, kur jau ir naujesnė, geresnė juosta tik nežymiai skirdavosi nuo ankstesnių to paties tipo juostų.

Įvairios kasečių konstrukcijos ir dizainas

Daugumos padorių firmų kasečių kokybė būdavo ganėtinai panaši, jei tik panaši būdavo juosta. Stebuklų realiai nebuvo, nes Philips inžinieriai, kurdami kasetes pradžioje paprastiems diktofonams, nepaliko daug vietos dideliam tobulinimui. Taigi, daugelis gamintojų, bandydami pasirodyti kiečiau, darė vis gudresnes, bet realiai grynai imitacines kasečių konstrukcijas, turinčias vis gražesnį ir mandresnį dizainą. Kaip pvz., būdavo kasetės su visokiais keistų formų vidiniais įdėklais ir t.t..

Jei pirmosios kasetės buvo tiesiog visiški Philips kasečių klonai, vėilau gamintojai ėmė kurti kiek gražesnius, savus dizainus. Taigi, daugumą dizaino atvejų yra kelių rūšių:

  • Panašios į klasikines Philips, skiriasi tik kasetės plastmasės ir etikečių spalva
  • Gana ribotai pagražintos, su juodais nepermatomais korpusais - didelė dalis vėlesnių padorių firmų kasečių
  • Smarkiai pagražintos, su tipo gudrių konstrukcijų korpusais - daugelis vėlyviausių gerų firmų geresnių kasečių
  • Su visiškai permatomais korpusais, kurie leido sumažinti plastmasinių detalių skaičių ir sumažinti savikainą - dauguma pigesnių vėlyvų laikų kasečių
  • Kasetės su ritėmis - dažniausiai gana neblogų firmų, bet praktikoje su prastesne juosta (netgi kai geresnių firmų)
  • Kasetės su visiškais išsidirbinėjimais - keramikiniais ar metaliniais korpusais, gaminamos gerų firmų (pagrindinai TDK ar Sony)

Bene geriausiai atrodė kasetės su juostos ritėmis, kurias labiausiai išpopuliarino TEAC firma, šias kasetes pirmiausiai pradėjusi leisti grynai visokioms savo parodoms ir reklamoms. Tos kasetės net nebuvo pardavinėjamos. Įdėtos į magnetofoną, tokios kasetės sukurdavo įspūdį, kad tenai mažiukas juostinis magnetofonas, o ne šiaip kokia kasetė. Vėliau TEAC pradėjo šias kasetes pardavinėti, o analogiškas kasetes ėmė gaminti ir kiti gamintojai. Nors atrodančios gražiai, šios kasetės išties buvo blogesnės: visų pirma, tos ritės tik sukurdavo papildomą trintį kasetės viduje ir pablogindavo juostos susukimą. Antra, kad viena kitai netrukdytų, ritės galėdavo talpinti mažiau juostos, nei normaliai. O tam, kad talpintų tiek pat juostos, reikdavo naudoti daug daug plonesnę juostą. O tai reiškė, kad magnetofonai ją traukė blogiau, o ir įrašas būdavo prastesnis. Taigi, tokios kasetės, nors ir gražesnės, bet realiai prastesnės.

Itin gudrias konstrukcijas įvairios firmos pradėjo kurti, kai atsirado Metal tipo juostos. Tos juostos buvo tokios brangios, kad nesigaudavo įtikinti pirkėjų, kad jos realiai geresnės. Taigi, tokios firmos, kaip Sony ar TDK, ėmė kurti visokias superprabangias kasetes su korpusais iš aliuminio, keramikos ir panašiai. Nors išties tokie korpusai visiškai nieko nereiškė ir niekaip kokybės neveikė, jie atrodė kietai ir todėl kai kurie labai pasikėlę audiofilai tokias kasetes jau pirkdavo noriau. Kartais visoks gudresnis dizainas būdavo ir su pigesnėmis juostomis.

Išties, kad ir kaip kietai tas kasetės korpusas beatrodytų ir kad ir kaip gudriai jis būtų sukonstruotas, joks korpusas praktiškai nedaro įtakos atkūrimo kokybei, nes ta kokybė priklauso tik nuo juostos. Išimtį sudaro nebent labai nekokybiški (pvz., rusiški ar neaiškių kinietiškų firmų) korpusai, kurie būdavo pagaminami taip nekokybiškai, kad juosta viduje užstrigdavo.

O dar šiais laikais kiekvienas senas perdyla bando pavaizduoti, koks jisai kietas ir atsimena senus laikus, kai buvo kasetės, ir įsivaizduoja, kad va, parodys kasetę kokiam paaugliui ir sakys "o kas bendro tarp kasetės ir pieštuko". Atseit paauglys išvis žinotų, kam toksai šūdas kaip kasetė, gali būti reikalingas. Normalūs paaugliai dabar turi mobiliakus, į kuriuos su 10x geresne kokybe telpa muzikos tiek, kiek tilptų į kokius 1000 tų kasečių. O jei tas paauglys žinotų, kas per šūdas tos kasetės, tai jau tikrai neabejokit, kad susiprastų, kam tą pieštuką panaudot. Čia tik jūs seni perdylos, įsivaizduojate, kad esate labai gudrūs.