Borodino duona

Didžioji Borodino duonos paslaptis išties yra tame, kad visa ta receptūra yra vokiška ir pardavinėjama vokiškose parduotuvėse, kaip gatavi prieskoninės duonos mišiniai. O kuo čia dėti rusai? Ogi tik tuo, kad pavaizdavo, kad čia rusiškas išradimas.

Borodino duona - menamai rusiška ir menamai tenai tradicinė duonos rūšis, nors realiai tai tiesiog suprastintas vokiškos arba austriškos duonos receptas su kalendra, dar žinoma kaip koriandras. Tokia duona buvo "išrasta" SSRS apie 1930 metus, o dar paskui, nuolatinės sovietinės propagandos dėka buvo daugybę metų vaizduojama, kaip esą tradiciškai rusiška. Gi išties paprasčiausiai viena iš daugybės vokiškų prieskoninių duonos rūšių, kuriai vokiečiai net specifinio pavadinimo neturi, nes kepa duoną su daugybe pačių įvairiausių prieskonių.

Jokie Borodino duonos paminėjimai Rusijoje nežinomi iki pat to laiko, kai duona buvo aprašyta Maskvos duonos kepimo treste, kaip nauja duonos rūšis, išleista 1933 metais. Jokio koriandro rusiškose duonose iki tol nebuvo, o būdavo nebent kmynai. O ir šiaip sudėties panašios nebūdavo - šioje gi duonoje atsirado perteklius saldumo, gaunamas iš melasos bei nepilnai surauginto salyklo (anas irgi duoda saldumą). Žodžiu, tipiška vokiška saldžios prieskoningos duonos receptūra, kurioje tik vieno pritrūko - lengviau gaunamų prieskonių.

Vokiečiai ar austrai naudoja duonos kepimui kmynus, kalendrą, pankolį, anyžių, ožragę, gvazdikėlius, kardamoną, kvapiuosius pipirus, cinamoną, kuminą ir dar ką tik išgalvoja - daugelį tokių prieskonių sumaišo ir gaunasi "Brot Gewürz", kuris dedamas į duoną. Priklausomai nuo to, kiek kokių prieskonių į tą mišinį pridėta, gaunasi skirtinga duona. Pas rusus iš viso šito tebuvo kalendra ir kmynai, tai atitinkamas ir receptas gavosi.

Jau po šitos duonos išleidimo prekybon, buvo prikurta visokių legendų apie menamai didžiai rusišką jos kilmę.

Viena iš pirmųjų, vėliau nugesinta legenda sakė, kad duonos receptą į Rusiją atvežęs anoksai rusų chemikas ir kompozitorius Aleksandras Borodinas, kuris link gyvenimo galo keliavo po Europą, kurį laiką prabuvo Italijoje, kur jam labai patikęs Pane di Segale receptas, kurį anas ir parvežęs. Istoriją patys rusai dabar neigia, aiškindami, kad Italijoje ir bendrai Pietų Europoje esą nebūna juodos duonos, bet tai yra netiesa. Realiai gi faktas tik tas, kad jokia Borodino duona iki Spalio revoliucijos tiesiog nebuvo žinoma, o ir šiaip itališka Pane di Segale (juoda duona) daroma be didelio kiekio prieskonių - tai yra visokių vokiškų regionų specifika.

Kita gi, pusiau oficialioji sovietinė legenda skelbė, kad Borodino duoną išradusi kokio tai karo vado našlė po Borodino mūšio, per kurį tasai vadas žuvo nuo Napoleono artilerijos apšaudymų. Tai ta našlė esą ir išrado duoną, kurioje kalendros grūdeliai esą simbolizavo šrapnelį, kuriuo Napoleono kariuomenė šaudė į rusus. Našlė esą paskui įkūrė kažkokį vienuolyną, kurio vadove tapo ir ten su vienuolėmis kepdavo duoną. Tai dalis legendos apie našlę ir vienuolyną gal ir buvo tikra, tik kad joks vienuolynas tokios duonos nekepė, vat ir viskas.

Dar kita istorija aiškino, kad apie šitą duoną mažai žinoma esą buvę dėl to, kad čia liaudiškas receptas, atsiradęs po Borodino mūšio, kur artilerija išdaužė vežimus su grūdais ir prieskoniais, o tada rusų varguoliai ir visokie zimagorai buvo priversti kepti duoną su įsimaišiusia kalendra, ir taip va esą ir gavosi unikalusis rusiškas receptas.

Gi realiai tai čia matome tą atvejį, kur įprastas kitų šalių receptūras paėmusi Rusija jas dar apkarpė ir suprimityvino, o tada paskelbė kaip atseit savas. Eilinis rusiškas vogimas.