Svalbardas

Svalbardas arba Špicbergenas - vienos iš šiauriausių salų, kokios yra, priklauso Norvegijai, bet į tas salas nerišlias pretenzijas reiškia ir Rusija, ir šiaip ten keisti įstatymai, nes viso pasaulio piliečiai gali ten gyventi ir turi tam kažkokią tai tokią teisę. Žodžiu, toks unikalus kampelis.

Ten pat Svalbarde yra ir šiauriausia planetos gyvenvietė - Longyearbyen, tipo Longjerbienas, ar kaip čia lietuviškiau pasakyt. Tas Longyearbyen yra Svalbardo sostinė, o gyvena ten grubiai maždaug 2500 žmonių. Gyventopjų skaičius gerokai svyruoja iš metų į metus, nes daugelis apsigyvena tik laikinai.

Pavadinimas "Špicbergenas" šiuoms saloms yra palaikomas išimtinai tik iš Rusijos pusės, nes toji iki šiol reiškia kažkokias nelabai rišlias pretenzijas į šias salas, ir tas pretenzijas grindžia kokiais tai klaikiai nerišliais aiškinimais, kad esą čia Rusija tas salas atrado senų senovėje, bet galvojo, kad tai Grenlandija ir todėl vadino Grumandija, nes taip ištarė tą pavadinimą, o jau paskui tas salas atrado olandas Willem Barentsz, kuris tyrinėjo Rusiją ir atrado šiaurines Rusijos žemes, ir pavadino salas Špicbergenu (Spitsbergen arba Spitzbergen), ir tai jau tikrasis tų salų pavadinimas, nes čia teisingesnė kokia tai geografija.

Realiai gi olandai gal ką nors ir atrado, bet rusai tenai nesirodė šimtus metų, o savo gyvenvietes salose turėjo tik banginių meždiotojai iš Olandijos, Anglijos, Danijos ir Prancūzijos. Salos atrodė visai patraukliai, nes jose tiesiai žemės paviršiuje buvo nemaži kiekiai akmens anglies, taip kad nepaisant šaltų žiemų, tereikėjo išsikirst kažkiek tos anglies gabalų ir galima jau buvo tą anglį degint ir visai šiltai gyvent. Tai šitai banginių medžiotojams buvo visai patogu.

Gi paskui jau ten įsikūrė Norvegijos medžiotojai, o dar galų gale pradėjo lįsti ir kažkokie rusai iš Rusijos. Kad rusai apstotų lįst kur nereikia, juos per Anglijos-Rusijos karą 1809 metais išdaužė britai, tai tada rusai ir apsiramino.

Salos ilgą laiką buvo laikomos tokiomis šaltomis ir beviltiškomis, kad niekas į jas nereiškė aiškesnių teritorinių pretenzijų. Situacija pasikeitė tik po to, kai Tarpukaryje į tas salas teises pareiškė Norvegija, o kadangi kitos šalys kažkaip buvo nusprendusios, kad joms gal ir nesvarbu, tai Norvegija tas salas ir užsiėmė, atidarė anglies kasyklas, ėmė kast tą anglį pramoniniu būdu ir ją vežt. Tai vat tada visi atsibudo ir pradėjo irgi pretenzijas reikšti, tai galų gale salos atiteko Norvegijai tik po to, kai buvo pasirašyta Svalbardo sutartis.

Pagal tą Svalbardo sutartį Norvegija tas salas valdo, bet neturi teisės ten turėti karinių bazių ar naudoti tas salas karo tikslams. Bet gali turėti tenai savo kariuomenę. Bet štai su tuo nesutinka Rusija, kuri vis reiškia kažkokias pretenzijas ir bando aiškint, kad jai priklauso šelfas aplinkui tas salas ir dar ten kažkas.

Pagal Svalbardo sutartį visos valstybės gali prie tos sutarties prisijungti ir tada irgi turėti savo kokias nors gyvenvietes, užsiimti anglies kasyba, žvejyba ir dar ten kažkuo, bet turi laikytis Norvegijos įstatymų ir visi, kas atvyksta turi gyventi pagal Norvegijos nustatytą tvarką.

Svalbarde yra kažkiek keistų vietinių įstatymų - pvz., ten draudžiama laidoti lavonus, o visi lavonai privalo būti išgabenami iš salų. Išimtį sudaro lavonų deginimas - deginti leidžiama, bet tik gavus leidimą ir su valdininkų kontrole. Su sudegintų lavonų pelenais galima daryt ką nori.

Priežastis tam draudimui yra paprasta - salose yra amžinas įšalas ir lavonai nesuyra, ir todėl juose laikosi visos infekcijos, kokias tik galima sugalvoti. Tai reiškia, kad jei žmogus numirė dėl kokios nors užkrečiamos ligos, tai užšaldytame lavone ta liga pasilieka amžinai. Ir lavonas nesupūva, o dėl to, kad amžinas įšalas lavonus sugeba išstumti į žemės paviršių, tai ilgainiui lavonai gaunasi paviršiuje, ir paskui gali ką nors apkrėsti. Na, žodžiu, tokia lavonų problema gaunasi. Tai norvegai nusprendė labai praktiškai - kad lavonus čia laidoti draudžiama ir visi lavonai turi būti arba sudeginti, arba išvežti.