Skalsė

Skalsės savo išvaizda atrodo kaip pelėšūdžiai, prilipę prie rugio ar kviečio varpos, ar išaugę vietoje grūdų. Kartais toksai pailgas šūdukas gali išaugti per centimetrą ar netgi kelis, nors dažnai tai būna tik nežymiai didesnis už paprastą grūdą. Iškultuose rugiuose ar kviečiuose pasilikę skalsės atrodo visiškai kaip juodi peliašūdžiai ar žiurkšūdžiai. Deja, lyginant su skalsėmis, žiurkšūdžius ar peliašūdžius valgyti daug mažiau kenksminga.

Skalsės - tokie grybai, kurie parazituoja ant rugių. Kad nebūtų skalsių, rugiai ar kviečiai būna nupurškiami fungicidais, bet jei nenupurškiami - tai paprastai galima pastebėti, kad ant daugelio varpų auga tokie juodi pagaliukai. Skalsėmis vadinti dėl to, kad tipo skalsina duoną - atseit daugiau gaunasi.

Realiai gi iš skalsių vartojimo gaunasi ne skalsinimas, o sunkus apsinuodijimas ergotiniais alkaloidais, kurie sukelia kraujagyslių ir įvairių organų spazmus, sąmonės netekimus, konvulsijas, persileidimus o nuo lėtinio vartojimo mažomis dozėmis - tai ir galūnių gangrenavimą, kuris kyla dėl to, kad užspazmavusios kraujagyslės nesugeba aprūpinti galūnių krauju, o tuo pačiu ir deguonimi.

Skalsės būtų gal niekam neįdomios, nebent gal kokiems žmonėms, kurie serga migrena (bet ir tai su išlygomis), nes turi tik neigiamą toksinį poveikį. Bet vienok čia toksai niuansėlis - beveik visi ergotiniai (skalsių) alkaloidai yra lizergininės rūgšties dariniai. O su ta lizerginine rūgštimi buvo taip, kad kažkada XXa. viduryje toksai Šveicarijos chemikas Albert Hofmann tą rūgštį išskyrė ir pradėjo eksperimentuoti su sintetiniais jos dariniais, kaip jie veiks - ar geriau padės nuo kokių nors galvos skausmų, ar blogiau, ir svarbiausia - ar nesukels persileidimų, kuriuos keldavo įprasti skalsių alkaloidai. Štai vienas iš sintezuotų junginių, kuris buvo 25-as junginys iš eilės, buvo sukurtas dar 1938 metais, bet išbrokuotas, kaip neveiksmingas. Po penketo metų, kai tų junginių poveikius vėl tyrinėjo, tasai Hofmanas kaip tai netyčia paragavo mikroskopinę dozę ir užhaliucinavo. Prireikė poros parų, kad susivoktų, kuo ir kaip jis čia apsinuodijo, o tada jau tikslingai nutarė pabandyti vėl - taip 1943 metais balandžio 19 dieną jis tyčia išbandė tą junginį vėl, o paskui, nepajutęs efektų, išvažiavo pasivažinėti dviračiu. O vat tada ir prasidėjo...

Taigi, anas junginys, pavadintas LSD-25, tapo pirmu sintetiniu haliucinogenu, kurį vėliau bandydavo daugybė hipių. Tik vat vienas niuansėlis: skalsėse jo nėra anei pėdsakų ir anei vienas iš skalsėse esančių junginių neturi haliucinacijas sukeliančių efektų. Nors skalsių alkaloidai ir naudojami kaip žaliava lizergininės rūgšties gamybai, o iš šios pagaminamas LSD-25, cheminis procesas čia yra sudėtingas ir namų sąlygomis nelabai įmanomas netgi ir teoriškai.

Vienok dėl to LSD-25 jungino sąsajų su skalsėmis, šios yra iki šių laikų smarkiai mistifikuojamos ir apie jų atseit keliamus efektus galima visokių nesąmonių prisiskaityti. Bet čia jums pakartosim: gausit blet geru atveju konvulsijas, sąmonės praradimus, persileidimus, nevaldomą apsitriedimą ir ligoninę, o blogesniu - nuo gangrenos amputuotas galūnes ar išvis numirsit. Kitokių efektų skalsės neturi.

Visokių spėlionių ir fantazavimų apie skalsių haliucinacijas galima prisiskaityti Vikipedijose, pvz., apie tai, kaip esą žinoma, kaip apsinuodiję skalsėmis kokie tai Viduramžių žmonės šoko, matė haliucinacijas ir panašiai, realiai jokios tokios informacijos nėra. Vieninteliai šaltiniai, kurie tą sieja su skalsėmis - visiškai spekuliatyvios spėlionės, kurios tiesiog iš lempos bando paaiškinto, kodėl kažkur kažkada buvo kilę masinės psichozės. Tokie aiškintojai paprastai sau neužsiduoda klausimo, kodėl skalsės kokį nors vieną kartą per šimtmetį kažkokias psichozes esą sukeldavo, bet nesukeldavo daugybę metų prieš tai.

Brangieji, geriau nevartokit šūdų.