Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Bipolinis sutrikimas

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Bipolinis afektinis sutrikimas, o kaip anksčiau sakydavo taigi maniakalinė-depresyvinė psichozė ar išvis cirkuliarinė psichozė ar netgi maniakinė depresija. Čia gi paprastai - žmogui tarpais tai į viršų nuotaikos, tai visai į apačią, taip kad būsena ir svyruoja laikas nuo laiko aukštyn ir žemyn, pasiekdama tokias būkles, kur jau kokiu nors lengvu, o kartais netgi sunkiu pamišimu tenka pavadinti. Kitaip tariant, bipoliarinis svyravimas - pacientui tai labai blogai, tai labai gerai. Kitaip sakant - psichikos liga, nes negali gi taip būti.

Dar būna ir tokia ciklotimija, bet su ja čia reikia nepainioti, nes ten švelnūs atvejai, o čia vat pas mus atvejai sunkūs - jei fazė depresinė, tai ne šiaip liūdesėlis, o jau kaip reikiant, su visšku beviltiškumu, o jei fazė maniakalinė - tai jau irgi su pasisiautėjimais. Skiriamasis bruožas - depresijos ar manijos metu pacientas negeba adekvačiai vertinti savo būklės, nepripažįsta ligos, daro nesąmoningus veiksmus, kitaip tariant, yra psichozės požymiai.

Išskirtinai sunkiais bipolinio sutrikimo atvejais žmogaus būsenų svyravimas gali būti nuo depresijos su stuporu ir pasitaikančiu melancholiniu raptusu bei savižudybės bandymais iki manijos su atvirais kliedesiais, peraugančiais į haliucinacijas ir deliriumą beigi taip pat stuporą, tik jau maniakalinį. Ir visi tokie svyravimai gali vykti gana dideliu dažniu: tai ten žmogus išlekia plikas gatvėn ir bando suorganizuoti masinę sekso šentę, tai po kelių dienų sielvarto apimtas bando nusižudyti.

Aišku, tokie intensyvūs ir dažni svyravimai labai reti netgi pas sunkiausius ligonius, taigi pas kitus būna rečiau - viena fazė užtrunka nuo kelių savaičių iki 2-3 metų, o tarp tų fazių gali būti ir labai ilgi, iki 5-7 metų trukmės tarpai, kur viskas normoje, kitaip tariant, sąmonė prašviesėjus ir adekvati.


Bipolinių sutrikimų eiga ir klasifikacija

Pagal savo eigos variantus bipolinis sutrikimas yra skirstomas į visokius kitokius variantus, kurie skirtingai kartojasi. Būdinga tiktai tai, kad kartojasi vis ir kartojasi kokia nors būsena - aiškus nuotaikos nuokrypis, kitaip tariant - afektas. Taip pat būdinga, kad ir psichotiniai požymiai pasireiškia, nes jau kai užeina fazė, tai pacientas nelabai suvokia, kad jam stogas pavažiavo, todėl gydytis nelabai nori.

Klasikinis bipolinis sutrikimas būna gana reguliarus, o fazės keičiasi tarp depresijos ir manijos, tarp šių įsiterpiant prašviesėjimo periodui. Pavyzdžiui, užėjo pacientui depresija, po mėnesio praėjo, tada tris mėnesius truko prašviesėjimas, o paskui užėjo manija, kuri vėlgi po mėnesio praėjo. O tada vėl prašviesėjimas trims mėnesiams, o tada vėl depresija mėnesiui. Ir taip toliau.

Fazių kaitos reguliarumai būna gana nesunkiai pastebimi, tai todėl ir vadinasi bipoliniu sutrikimu viskas. Pacientui senstant, sutrikimai būna linkę dažnėti, o prašviesėjimo fazės - trumpėti. Bet ne visada, nes būna įvairiai. O ir tų fazių kaita būna labai įvairi.

Tam tikrais atvejais, kol maniakalinis ar depresyvinis epizodas tebuvo tik vienas (arba pacientai neprisipažįsta, kad anksčiau jiems irgi buvo), psichiatrai dabar išskiria atskirą diagnozę - kad tai tiesiog manikalinis ar depresyvinis epizodas. Bet visada tada jie laukia antro, nesvarbu ar maniakalinio, ar depresyvinio - o jau jeigu antras buvo - tai reiškia, kad kartojasi atvejai daugiau kaip vieną kartą - vadinasi, kad aiškus bipolinis sutrikimas.


Fazių kaitos pobūdis

Pagal savo fazių kaitą išskiriamos tokios rūšys bipoliarinių psichozių:

  • Klasikinė arba įprasta eiga - fazės ir prašviesėjimai kaitaliojasi nuosekliai: depresija-prašviesėjimas-manija-prašviesėjimas ir t.t..
  • Netaisyklinga eiga - prašviesėjimai kaitaliojasi periodiškai, tačiau fazės skirtingai, be tvarkos: pvz., depresija-prašviesėjimas-depresija-prašviesėjimas-manija-prašviesėjimas.
  • Dvigubos formos eiga - viena po kitos eina dvi fazės, o paskui prašviesėjimas, o paskui vėl dvi fazės: pvz., depresija-manija-prašviesėjimas.
  • Periodinė manija - kartojasi tik maniakalinė fazė, tačiau depresyvinės nėra: manija-prašviesėjimas-manija-prašviesėjimas
  • Periodinė depresija - kartojasi tik depresyvinė fazė, be maniakalinės: depresija-prašviesėjimas-depresija-prašviesėjimas
  • Cirkuliarinė psichozė - kaip tik ta ryškiausioji forma, kur prašviesėjimai gerokai trumpesni už depresyvines ir maniakalines fazes, o sunkesniais atvejais tų prašviesėjimų ir išvis nebūna - pacientui tai ten manija ir viskas gražu taip smarkiai, kad jis tik nesąmones ir daro, tai ten atvirkščiai - gyvenimas beprasmis ir nieko negali daryti, nes viskas labai blogai.

Turim čia pastebėti, kad visos tos kaitos būna irgi gana įvairios, tačiau būdinga, kad kai užeina depresyvinė ar maniakalinė fazė, pacientas save jau vertinti ima neadekvačiai ir savo ligos nelabai suvokia. Taigi, supaprastinus, galima tarti, kad dažniausiai visa eiga yra paprasta: tai psichozė, tai prašviesėjimas. O jau pačios psichozės pobūdis gali skirtis - tai ten depresija, tai ten manija. Išimtį tokiu atveju tesudaro cirkuliarinė forma, kur psihozė faktiškai nuolatinė, o tesikeičia tik nuotaikos pobūdis.


Maniakalinių fazių eiga

Maniakalinės fazės metu būna aiškūs manijos simptomai visame klasikiniame gražume: nuotaika neadekvačiai pakili, mąstymas pagreitėjęs ir paviršutiniškas, kartu pastebimas ir fizinis paciento aktyvumas - jis nenusėdi vietoje, vis kažkur nori lėkti.

Būdinga, kad šioje fazėje reiškiasi disimuliacija ir pacientas nei į kalbas nesileidžia apie gydymą, nes viskas jam gerai, krūvos darbų, daugybė būsimų pasiekimų, didžiuliai verlo planai it taip toliau. Pacientas į visus nesklandumus reaguoja dar didesniu aktyvumu, būsena gali priminti lengvą euforiją, kartais pastebimi kliedesiai. Gebėjimas koncentruoti dėmesį - susilpnėjęs.

Neretai būna, kad didesniu intelektu pasižymintys pacientai maniakalinėje fazėje sugeba aplinkiniams sukelti lengvą indukuotąją psichozę, įtraukti į visokius projektus, neretai - į kokias nors piramides ar dar kokias nors nesąmones, kuriose ir pats sudega.

Pasibaigus maniakalinei fazei, paciento prisiminimai būna susilpnėję, itin ryškūs psichotiniai epizodai ištrinami iš atminties.

Pagal savo pobūdį maniakalinė fazė dažniausiai atitinka vieną iš kelių tipų:

  • Grynoji arba euforinė manija - būdinga labai pakili paciento nuotaika, tuo tarpu kiti simptomai neryškūs. Pacientai nepereina į kliedesius, o tiesiog pasižymi labai pakilia nuotaika, dėl visko labai laimingas ir taip toliau. Aplinkiniai paprastai nepastebi pacientų mąstymo sutrikimų.
  • Manija su idėjų kaita - būdingi mąstymo sutrikimai, paciento samprotavimai nenuoseklūs, paviršutiniški, neprasmingi, nusimušantys. Tuo pat metu nuotaikos pakitimai gali būti labai neryškūs.
  • Irzlioji manija - būdingas neadekvatus savivertės padidėjimas, didybės manija ir pan., tačiau nepereinant į aiškius kliedesius. Pacientas turi nuolatinę problemą - aplinkiniai kažkodėl jo neįvertina, tad jis ima tuos aplinkinius visaip valdyti, kartais pereidamas ir į fizinius veiksmus.
  • Ekspansyvinė manija - didybės manijos simptomatika persimaišo su mąstymo pagreitėjimu, hiperaktyvumu ir dėmesio nevaldymu. Būdinga, kad aplinkinius toksai elgesys ima smarkiai trikdyti, nes pacientas nesivaldo ir lenda prie visokių atsitiktinių žmonių, pvz., ima reguliuoti troleibusus ar dar ką nors.

Sunkesniais atvejais viena ar kita forma gali pasiekti ir rimtesnę būklę.


Depresyvinių fazių eiga

Depresyvinės fazės metu pasireiškia aiški depresinė simptomatika, tačiau būdinga, kad pacientas negali rišliai paaiškinti nuotaikos pablogėjimo priežasties. Kokių nors įvykių, dėl kurių būtų nelaimingas, pacientas aiškiai neįvardina.

Būdingi tipiški endogeninių depresijų požymiai: paciento nuotaika tragiškai bloga, beviltiška. Mąstymas smarkiai sulėtėjęs, apsunkęs, patys pacientai pastebi, kad galvojimas juos smarkiai vargina. Judesiai smarkiai sulėtėję, reakcijos irgi sulėtintos, seksualinis potraukis - susilpnėjęs arba dingęs visai. Dažnai būna somatiniiai simptomai - sutrikęs miegas, nemiga, mieguistumas, dingęs apetitas, silpnumas, vidurių užkietėjimas, moterims - dingę mėnesinės.

Mąstymas pas pacientus sutrikęs, dažnai pastebimi įvairaus sunkumo kliedesiai, kartais pereinantys į paranojines idėjas, savęs kaltinimą ir taip toliau. Labai aukšta suicido rizika - aptemimo metu pacientas gali imti ir nusižudyti, nes viskas jam atrodo blogai ir beviltiškai.

Pagal savo pobūdi dažniausiai būna vienas iš kelių depresyvinės fazės tipų:

  • Melancholija - būdingas liūdesys ir apatija, paciento judesiai sulėtėję, mąstymas sunkus, pacientas jaučiasi pavargęs. Liūdesys pastebimas iš paciento veido išraiškos, o ir šiaip į juokus pacientas niekaip nereaguoja, o tiktai visas nelaimingas galvoja kaip jam geriau numirti, nes gyvenimas neturi prasmės.
  • Agituota arba nerami depresija - kartu su bloga nuotaika ir liūdesiu, o ir su mąstymo sulėtėjimu, pacientą kamuoja stiprus nerimas ir baimė. Būdingas paciento neramumas, jis blaškosi, virpa, neranda sau vietos. Pacientai neretai ima kaltinti save kuo papuola, rėkti, daužytis, kartais iššoka per langą ar dar ką nors sau pasidaro.
  • Hipochondrinė depresija - būdinga labai ryški hipochondrija, pacientas jaučiasi sergančiu visokiomis ligomis ir visokiais simptomais. Skundai paprastai būna labai išraiškingi - tai tenai jam karštis kaip verdantis vanduo, tai šaltis kaip skystas azotas, diegliai kaip peiliai, kojos ir rankos džiūsta, elektra kaip su elektros šokais krato ir taip toliau. Paprastai hipochondrinė eiga būna vangesnė ir žymiai ilgesnė. Suicidų atvejai retesni, bet irgi pasitaiko.
  • Užmaskuota depresija - paprastai primena visokias neurozes ir šiaip įvairius sutrikimus, per kuriuos ir depresijos nesimato. Pacientai gali skųstis kokiais nors neaiškios kilmės skausmais, seksualinės potencijos sutrikimais, miego sutrikimais ir išvis kuo papuola. Paprastai užmaskuota depresija diagnozuojama, kai jau kitos diagnozės būna atmestos.

Bipolinio sutrikimo patogenezė, gydymas ir prognozė

Kaip ir kiti sutrikimai, gydomas neuroleptikais, depresyvinėje fazėje puikiai tinka elektroimpulsinė terapija, maniakalinėje fazėje - tramdomieji marškiniai ir kiti raminantieji.

Maniakalinėje fazėje pacientas gali kelti pavojų aplinkiniams ir sau, todėl pageidautina skubi priverstinė hospitalizacija į stacionarą. Depresyvinėje fazėje pacientas turi itin didelę riziką sukelti pavojų sau, todėl skubi priverstinė hospitalizacija būtina.

Prognozė sudėtinga - kartais pastebimos ilgos remisijos, tačiau jas sunku diferencijuoti nuo ilgai užtrunkančių prašviesėjimo periodų, todėl jei pas pacientą pastebėtas pavienis depresyvinis ar maniakalinis epizodas, pasveikusiu jo laikyti negalima, nes tiesiog prašviesėjimas gali būti labai ilgas. Fazės pasunkėjimo metu galima letalinė baigtis dėl savižudybės ar nelaimingo atsitikimo.