Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia durnapedija! Nusišnekėjimų šventovė!

Euforija

Iš Pipedijos - durniausios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Euforija arba kaifas - specifinė psichoneurologinė būsena, veikianti kaip pagrindinis tikslinio imprintingo įrankis, taikant refleksų terapiją, psichodraivingą bei daugelį visokių kitokių smegenų plovimo metodų, paremtų stabilios asociacijos tarp pasitenkinimo ir specifinių subjektų veiksmų sudarymu.

Liaudiškai euforija vadinama tiesiog būsena, kurios metu žmogus jaučia pasitenkinimą keliančius mąstymo ir savijautos pokyčius. Šiuo atžvilgiu euforija yra priešinga antieuforijai ir abstinencijos sindromui. Natūraliai lengvai euforinė būsena pas žmones būna ryte, gamtoje, išsipildžius norams ir pan., tačiau visais atvejais euforinė būsena stabilizuojasi, pereidama į natūralią, o dirbtinai sukelta euforinė būsena kompensuojasi taip, kad vėliau kyla antieuforiniai reiškiniai.


Euforijos jutimo mechanizmai

Visais atvejais euforija jaučiama dėl kylančio pasitenkinimo centrų smegenyse dirginimo arba nepasitenkinimo centrų slopinimo. Toksai dirginimo ir slopinimo mechanizmas gali suveikti skirtingais būdais. Klasikinis bandymas su elektrodais, kurie įsodinami į gyvūnų ar žmonių smegenis, rodo, kad smegenyse yra keletas skirtingų centrų, atsakingų už emocijas. Dirginant atitinkamus smegenų centrus, galima gauti specifines reakcijas. Pvz., dirginant centrus, atsakingus už pyktį, pacientas pasidaro piktas, irzlus, agresyvus. Dirginant centrus, atsakingus už pasitenkinimą, pacientas tampa patenkintu. Ir atvirkščiai: nuslopinus pasitenkinimo centrus, pacientas tampa dirgliu, nervingu, tuo tarpu nuslopinus už neigiamas emocijas atsakingus centrus, pacientas tampa patenkintu.

Yra nustatyta, kad smegenyse yra bent keli skirtingi centrai, kurie susiję su skirtingais pasitenkinimo pojūčio mechanizmais. Tarp jų - mechanizmas, atsakingas už alkio ir sotumo jausmą (jį veikia amfetaminai), mechanizmas, atsakingas už lytinį susijaudinimą (jį veikia hormonai) ir t.t..

Kai kuriais atvejais euforinės būsenos susidarymas yra sudėtingesnis, nei pavienio smegenų centro dirginimas. Skausmo jautimo mechanizmo analizė rodo, kad nėra pavienio smegenų centro, kurį dirginant ar slopinant, galėtų atsirasti ar nuslopti skausmo pojūčiai. Kitaip tariant, nėra atsakingo už euforiją smegenų centro, veikiančio skausmo pojūčius. Tačiau ilgai jaučiamas stiprus skausmas priverčia organizmą savaime persitvarkyti, kompensuojant skausmo jutimą. Todėl staiga išnykus skausmo šaltiniui, atsiranda disbalansas, kuris sukuria priešingą skausmui ir nuovargiui savijautą.

Tokie skausmo jutimo pokyčių mechanizmai identifikuoti, tiriant kai kuriuos toksinus, būdingus įvairiems duobagyviams, paskutiniu metu itin ryškūs atvejai pastebėti, tiriant irukandžio medūzas: kelias dienas trunkantis ypatingai aukšto intensyvumo skausmas sukelia vėlėsnę stabiliai euforinę paciento būklę.


Euforinis imprintingas

Euforinis imprintingas keliamas, tikslingai sukuriant asociatyvinį ryšį tarp norimų imprintinamo asmens veiksmų ir jo pasitenkinimo pojūčio. Sėkmingo imprintingo atveju, pacientas ima elgtis pagal modelį (šabloną), atitinkantį sąlygas, kurioms esant jam kilo euforija.

Nepaisant to, nesant semantinės sudedamosios, euforinis imprintingas yra nestabilus, todėl pageidautinas ir negatyvios sudedamosios naudojimas: fizinį nepasitenkinimą (skausmą) sukeliantis dirginimas visais atvejais, kai pacientas elgiasi ne pagal reikalaujamą modelį ir radikaliai sustiprintas skausmas, kai pacientas elgiasi priešingai pageidaujamam modeliui.

Būtent tokio mechanizmo veikimu yra paremtos opioidų sukeliamos narkomanijos: tuo atveju, kai žmogus vartoja narkotikus, jam sukeliamas pasitenkinimas, tačiau kai nevartoja ir bando mesti, jam sukeliamas labai stiprus abstinencijos sindromas. Visu kitu metu narkomanui sukuriama stabiliai prastos savijautos būsena, verčianti nuolat ieškoti narkotiko. Esant tokiam poveikiui, per ganėtinai neilgą laiką išsivysto stipri priklausomybė, kuri ankstesniais laikais būdavo vadinama psichologine prisklausomybe.

Tačiau būtina pastebėti, kad tokia priklausomybė yra ne psichologinė, o psichofiziologinė: ji pilnai atitinka visus kriterijus, kurie demonstruojami Pavlovo bandymuose, kur psichologiniai dirgikliai sukuria stabilias, išmatuojamas ir ryškiai išreikštas fiziologines reakcijas.