Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Gavarilka
[[Vaizdas:|200px|thumb|right|]] [[Vaizdas:|200px|thumb|right|]]
Gavarilka, gavarilkė arba gavarylka - liaudiškas pavadinimas daiktui, kuris oficialiai vadinosi radijo taškas arba laidinis radijas. Kitaip tariant - tam tikras radijo imtuvas, įrengtas pastate ar bute ir skirtas nuolatinėms propagandinėms ir oficiozinėms radijo transliacijoms. Savo esme tokio tipo transliacijų taškai aprašyti ir 1984, tik tenai jie modernesni - jau ir su TV transliacija.
Pavadinimas "gavarilka" kilo nuo rusiško žodžio "gavarit", reiškiančio kalbėjimą. Esmė ta, kad didžiulę dalį laiko tie radijo taškai kalbėdavo, skleisdami visokią propagandą, o kai kurių tų taškų modelių (senesnių, gamintų Stalino laikais) netgi nebuvo galima išjungti, nes jie net neturėdavo jungiklio, o prie laidinės sistemos būdavo prijungiami, tiesiog prisukant laidus.
Gavarilkių diegimas SSRS ir Vokietijoje
Labiausiai radijo taškai buvo diegiami III Reiche ir SSRS, nes šios šalys skaitė, kad radijas yra būtina propagandos priemonė, o radijo taškai leido tuo pat metu ir užtikrinti, kad tos radijo transliacijos bus nuolatinės, ir kad jos bus girdimos visur, ir kad žmonės nesiklausys kitų, netinkamų radijo stočių, pvz., kokio nors Amerikos balso ar Laisvės radijo. Nors buvo bandoma tokius sprendimus platinti ir kitose valstybėse, tačiau niekur kitur jie nepaplito.
Tiesa, gerokai skyrėsi techniniai sprendimai, pritaikyti SSRS ir Vokietijoje radijo taškų diegimo pradžioje, apie 1925 metus SSRS ir kiek vėliau - Vokietijoje.
Radijo taškai Vokietijoje
Vokietijoje, kur buvo galinga radioelektronikos pramonė, 1933 metais tiesioginiu Jozefo Gebelso nurodymu buvo pradėti gaminti tik valstybines radijo stotis dviem bangomis priimantys radijo imtuvai - Volksempfänger ("liaudies imtuvas"). Šie radijo imtuvai buvo finansuojami valstybės ir todėl buvo labai nebrangūs.
Tokius radijo imtuvus žmonės nusipirkdavo patys, nes jie tiesiog būdavo daugybę kartų pigesni už pilnaverčius. Paskui tokiais imtuvais gaudavosi klausytis tik oficialių programų, tačiau daugeliui to ir pakakdavo. Išties savo savikaina tokie radijo imtuvai praktiškai nesiskyrė nuo normalių (pakeisti kondensatorių į kintamos talpos - labai pigu, lyginant su radijo lempos kaina), tačiau nacių valdžia būtent tokius imtuvus, nepritaikytus kitų radijo stočių priėmimui, labai smarkiai finansavo.
Radijo taškai SSRS
SSRS buvo kitas sprendimas: kadangi net primityviausių radijo imtuvų dideliais kiekiais gaminti nesigavo, radijo transliacijas nutarta vykdyti tiesiog laidais - nuo to ir pavadinimas "laidinis radijas". Tokiu atveju radijo taškui iš esmės pakakdavo tiesiog paskiro garsiakalbio, kuris, kad netrumpintų visos linijos, prie tos linijos būdavo jungiamas per didelę varžą turintį mažos galios transformatorių. Esant tokioms transliacijoms, vienas radijo imtuvas su didelės galios stiprintuvu būdavo statomas vienam ar net keliems namų kvartalams, o visi butai turėdavo tik tuos primityvius garsiakalbius - gavarylkes.
Senesniais, Stalino laikais, didelės galios gavarilkės būdavo pastatomos ir viešose vietose, pvz., ant stulpų gatvėse, gamyklų patalpose ir pan., ir transliuodavo laidas praktiškai be perstojo. Kitaip tariant, kur beeitum, nuolatos girdėdavai propagandines transliacijas, kapsinčias per smegenis. Kompartija skaitė, kad šitaip galima paveikti žmones ir jie tada darys tai, ką jiems sakysi.
Tokios sovietinės sistemos diegtos ir LTSR, nuo pat 1944 metais prasitęsusios okupacijos. Lietuviškos radijo transliacijų sistemos skirtumas buvo tik vienas - transliuodavo ne SSRS centrinį radiją, o Lietuvos radiją (pirmąją programą).
Vėlesniais laikais radijo taškų technologija buvo patobulinta, įvesti brangesni imtuvai, kurių beveik niekas nepirkdavo - tačiau jais buvo įmanoma priimti dar tris papildomas programas, be vienos pagrindinės.