Bermudų trikampis

Bermudų trikampis - tokia mistinė vieta, kur kažkokiame trikampyje visi dingsta, pasiklysta, vyksta nenumatyti keisti reiškiniai, tarpais iš kažkur pasirodo ateiviai, o tarpais - kažkur pražūva žmonės, dingdami be žinios.

Bermudų trikampis Vilniuje

Anuomet senoviniais laikais, kai dar prie ruso gyventi buvo geriau, čia irgi turėjome tam tikrą vietą su keistais įvykiais, nesąmoningomis istorijomis, o kartais ir su pražuvėliais, kurie dinginėdavo. Toji vieta buvo vadinama Bermudų trikampiu, nes užėmė maždaug trikampio formos zoną, didesne dalimi kažkur Vilniaus Senamiestyje.

Esminės gatvės, daugmaž apibrėžusios tą Bermudų trikampį, buvo kelios gatvės: viename šone buvo Brodas (tiksliau jo dalis link Katedros), kitame šone Gorkio gatvė, trečiame šone - Muziejaus gatvė ir Liudo Giros gatvė.

Didžioji dalis taškų, kur veikė Bermudų trikampio kabokai, dabar arba dingę, arba užsidarę, tad anų laikų beveik nebeprimena. Taigi, nebent tiktai visai jau seni perdylos įstengia prisiminti tuos kabokus. Liudo Giros ir Brodo kampe buvo du kabokai - Palanga ir Žuvėdra. Brodo ir Gorkio gatvės kampas - tai irgi du kabokai - Rotonda, kuri veikė tik vasarą ir Barbora, kuri ne taip jau ilgai ir tegyvavo. Dar kitame kampe, kiek į šoną nuo Gorkio ir Muziejaus gatvių susikirtimo stovėjo Žibutė, viena nedaugelio kavinių, kur buvo padoresnės kavos.

Kiti kabokai buvo išsimėtę per įvairias vietas, visgi didesnė jų dalis buvo Gorkio gatvėje - pvz., legendarinė Vaiva ar mažiau žinoma Ugnelė. Kažkur to paties trikampio viduryje buvo ir dar vienas-kitas kabokas, toksai, kaip Bočiai. Kažkur vidury buvo ir kitų vietų, pvz., šiais laikais užmirštas, bet anuomet legendarinis Šunparkis, kuriame nusėsdavo tie, kas neturėdavo pinigų kavai. Gerumas ten buvo ir tas, kad į ten neužsukdavo milicija.

Taigi, pakliuvę į tą Bermudų trikampio zoną, visokie tenai neformalai klaidžiodavo, klaidžiodavo, visokiais kampais iš vietos į vietą, bet taip ir neišklįsdami iš to trikampio. Kadangi anuo laiku daugelis gyveno Senamiestyje, tai pas ką nors ir nugriūdavo nakvoti. Kitą vertus, kai anais laikais pastatai buvo persimaišę su neprižiūrimais griuvėsiais, o ir gyvenamuose buvo pilna visokių palėpių ar šiltesnių laiptinių, tai būdavo, kad kas nors ir šiaip kažkur pastrigdavo, nulūždavo ir pasimesdavo.

Nelaimėliams, kuriems pasisekdavo mažiau, tekdavo susidurti su milicija, ypač link mėnesio galo, kai šieji bandydavo įvykdyti blaivyklų užpildymo planą. Dar didesni bėdžiai, deja, kartais susidurdavo ir su KGB, mat šieji visokių laisvamanių mėgstamas vietas puikiai žinojo ir tarpais irgi patykodavo. Sunkesniu atveju tokie susidūrimai baigdavosi ir kokia nors KGB kamera, bet dažniau, dėl menamo humaniškumo, koks nors neformalus menininkas būdavo tiesiog priverstiniu būdu išvežamas į kokį nors durnyną, dažniausiai - į Naująją Vilnią. Taigi, tokie žmonių dingimai, net ir būdami ne kokie nors super dažni, irgi atnešdavo tai vietai nekokią šlovę, nes žmogus prapuolė, mėnesį, kitą jo nėra, o niekas nei nežino, kas su juo atsitikę.

Tame pačiame Bermudų trikampyje kartais galima buvo užuosti ir žolės kvapelį, tiesa, ana būdavo vadinama anaša. Sunkesni to meto narkotikai čia visgi nebūdavo labai dažni, nes tais prekiaudavo kiek kitose vietose, o ir vartotojai būdavo kiek kiti.

Tiesa, į Bermudų trikampį nepakliuvo kiek atokiau stovėjusi Neringa, mat šiojioje visokie pankai, hipiai beigi metalistai nebūdavo priimami, toleruojami ir išvis įleidžiami. Kitą gi vertus, šieji ir patys neturėdavo į tokias prabangias skyles lįsti nei jokio noro, nei kokių nors piniginių išgalių.

Nors šiais laikais didelė anų gatvių dalis virto valdiškais pastatais (pvz., Šunparkis), Senamiesčio kabokų zona ir dabar didele dalimi atitinka tą patį Bermudų trikampį, tik jau gatvės kitaip vadinasi - Pilies gatvė, Didžioji gatvė, Vokiečių gatvė, Vilniaus gatvė, Gedimino prospektas (ta dalis, kuri link Katedros). Šiuo trikampiu ir dabar kursuoja visokie lėbautojai, turistai ir šiaip įvairūs dykaduoniai.