Šiltinė

Šiltinė - tokia infekcinė liga, kiek primena dizenteriją, tik kad plinta šiek tiek kitais būdais - per utėles dažniausiai. Šiais laikais šita liga yra labai reta, viena iš pamirštų ligų. Visgi trečiojo pasaulio šalyse įvairių rūšių šiltinė vis dar pasitaiko.

Yra kelių rūšių šiltinės, ir visos tos rūšys neretai gana panašios ligos pobūdžiu, nes yra daug skirtingų sukėlėjų, duodančių gana panašią ligos eigą. Pagrindinės šiltinės rūšys yra trys - dėmėtoji, vidurių ir grįžtamoji.

Visoms šiltinės rūšims būdinga aukšta ir ilgai trunkanti temperatūra, todėl šita ligų grupė ir vadinama šiltine. Gydoma antibiotikais.

Dėmėtoji šiltinė

Dėmėtoji šiltinė, dar vadinama kaip epideminė šiltinė - ją sukelia Rickettsia prowazekii bakterija. Perneša ligą utėlės, bet ir tai netiesiogiai. Utėlė įkanda, žmogui skauda ir niežti, o tada žmogus kasosi tą įkąstą vietą. Kadangi aplinkui žaizdelę būna ir tų pačių utėlių išmatų, o utėlė būna prieš tai dar pasisiurbusi ir apsikrėtusio žmogaus kraujo, tai kasantis į žaizdelę įtrinamos utėlės išmatos su riketsijomis. Taip ir įvyksta apkrėtimas.

Kai riketsijos pakliūna į kraują, jos išplinta po organizmą ir ima daugintis. Būdinga, kad pažeidžiamos kraujagyslės, inkstai, širdis, antinksčiai.

Inkubacinis periodas maždaug 1-3 savaitės, dažniausiai apie 2 savaites. Pradėjus reikštis ligai, per 2-3 dienas smarkiai pakyla temperatūra, apie 2 savaites laikosi maždaug 39-40 laipsnių. Kartu su tuo būna galvos skausmai, silpnumas, pykinimas, nervų sistemos sužadinimas (nemiga, nerimas). Veidas, akys parausta ir patinsta, ypač tai matosi ant akių, kurios gali būti tiesiog atvirai raudonos. Kraujospūdis paprastai krenta.

Apie 4-5 ligos dieną pasimato dideli bėrimai, lieka neišbertas tik veidas. Pas ligonį prasideda kliedesiai, jis gali blaškytis, neadekvačiai elgtis. Gali prasidėti komplikacijos - plaučių uždegimas, encefalitas, meningitas, miokarditas, nuo tų komplikacijų žmonės gana neretai ir numiršta.

Po persirgimo lieka gana ilgai trunkantis imunitetas. Pakartotiniai susirgimai būna, bet paprastai tik praėjus gana ilgam laiko tarpui. Kartais tai pasireiškia kaip grįžtamoji šiltinė, kuri būna silpnesnė, nei pirmas susirgimas.

Gydoma antibiotikais, taip pat fiziologinio tirpalo lašelinėmis. Pagrindinė prevencija - utėlių naikinimas. Būna ir skiepai, bet paprastai taikomi tik tose vietovėse ar tiems žmonėms, kurie gali patirti epidemijos riziką.

Vidurių šiltinė

Vidurių šiltinė vis dar gana dažnai pasitaiko skurdesnėje dalyje Azijos, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, bet Europoje savaime plintantys atvejai nelabai būna, o būna tik įvežtiniai. Kasmet vienas ar keli panašūs įvežtiniai atvejai aptinami ir Lietuvoje. Sukėlėjas yra Salmonella typhi, bakterija, kuri gana ilgai išlieka aplinkoje, todėl sukuria ilgalaikio bakterinio užterštumo zonas.

Užterštumas vidurių šiltinės sukėlėju žemėje ar vandenyje gali laikytis iki pusės metų, drabužiuose, ant baldų, ant patalynės ar išmatose - 2-4 savaites, taip pat ilgai išlieka įvairiausiuose maisto produktuose, paprastai ilgiau, nei tų produktų laikymo laikas. Blogiausia - kad jei aplinkoje šilta, pvz., 20 laipsnių ar šilčiau, tai šita salmonelė netgi gali daugintis maisto produktuose savaime.

Infekcijos šaltiniu tampa sergantys ligoniai, besimptomiai infekcijos nešiotojai, o taip pat ir žmonės, kurie šita liga persirgo anksčiau. Anksčiau sirgę vidurių šiltine asmenys gali ligą skleisti iki metų laiko, labai retais atvejais - netgi ir daugelį metų (pvz., kaip Tifozinė Merė). Tipiniu atveju savaime pasveikusiais šiltinės skleidėjais žmonės būna iki 3 mėnesių, o tik 2-5% žmonių ilgiau. Jei gydymas antibiotikais, skleidimo po jo gali nebūti visiškai, nes visos bakterijos tiesiog užmušamos.

Inkubacinis vidurių šiltinės laikotarpis - apie 1-3 savaitės, dažniausiai apie 2 savaites. Apsikrėtimas paprastai vyksta oraliniu-fekaliniu būdu arba nuo kitaip aplinkoje paplitusių bakterijų. Bakterijos pakliūna per užterštą maistą, per vandenį, nuo aplinkos daiktų ir taip toliau. Jų suvalgęs, žmogus apsikrečia.

Įprastais atvejais žmonių atsparumas šitai bakterijai artimas nuliui, tačiau dalis gali persirgti su labai silpnais simptomais ar išvis be simptomų.

Simptomų išsivystymas būna lėtas, paprastai prasideda nuo apetito praradimo, silpnumo, žmogus darosi vangus, kamuoja nemiga, randasi galvos skausmai. Paskui vystosi pykinimas, sąmonė prastėja. Apie 5-7 ligos dieną temperatūra pakyla, paskui prasideda svyruojanti temperatūros eiga - tarp žemesnės ir aukštos. Tokia kintama temperatūra yra būdingas vidurių šiltinės požymis. Vėliau pastebima, kad randasi kosulys, pulsas retėja, kraujospūdis krenta.

Maždaug per savaitę nuo ligos pradžios ima rastis būdingi virškinimo sutrikimai, dėl kurių ši šiltinė vadinama vidurių šiltine: prasideda pilvo skausmai, viduriai burbuliuoja, būna pilvo pūtimas, daug bezdėjimo. Ligoniai neretai pastebi, kad bezdalų kvapas yra kitoks, nei jiems įprasta. Paskui dažniausiai pastebimas sunkus, kartais ir pavojingas vidurių užkietėjimas, nors kartais gali būti ir viduriavimas. Liežuvis patinsta, matomos pilkai rudos apnašos. Dėl stipraus liežuvio patinimo ant liežuvio šonų matosi dantų įspaudimai. Prasideda sausas kosulys, gerklės skausmas.

Maždaug po 1-2 savaičių nuo ligos pradžios gali būti pastebimas nedidelis, kelias dienas trunkantis odos bėrimas.

Ligoniai neretai patiria komplikacijas - būna smegenų, plaučių ir inkstų pažeidimai. Žarnynas gali būti smarkiai pažeistas, atsiranda opos, paskui ir perforacija, o nuo to ir mirtis.

Gydymas antibiotikais, profilaktikai naduojama vakcina, bet ji taikoma tik ten, kur yra labai aukštos ligos rizkos.

Grįžtamoji šiltinė

Grįžtamoji šiltinė - tai įvairios šiltinės rūšys, kurios gali atsikartoti, praėjus kuriam laikui po pagijimo. Yra dvi pagrindinės grįžtamosios šiltinės rūšys - epideminė ir endeminė šiltinės. Tipiniai šių šiltinių plitimo regionai - įvairios Azijos šalys, ppAfrika]], Amerika, praktiškai visas pasaulis, įskaitant netgi ir dalį Europos.

Epideminė šiltinė

Epideminė šiltinė yra gana panaši, kaip ir dėmėtoji šiltinė, tačiau sukeliama kito sukėlėjo - Borrelia recurrentis, t.y., borelijos. Tą sukėlėją, kaip ir dėmėtosios šiltinės atveju, perneša utėlės. Inkubacinis periodas tipiškai apie 1-2 savaites, nors gali būti ir greičiau.

Pirmi simptomai - karščiavimas, drebligė, labai aukšta temperatūra (40-41 laipsnis), galvos ir strėnų skausmai, raumenų skausmai. Primena sunkų gripą, tačiau pastebimi vidaus organų pažeidimai - blužnis ir kepenys paprastai padidėja, gali atsirasti ir gelta.

Praėjus maždaug savaitei nuo susirgimo pradžios, temperatūra nukrenta iki normalios, kelias dienas žmogus jaučiasi gerai, bet paskui vėl prasideda karščiavimas, drebligė ir pan., ir taip toliau. Maždaug kas kelias-kelioliką dienų karščiavimo priepuoliai kartojasi, trunka po 1-2 deinas. Tokių priepuolių skaičius gali būti įvairus, dažniausiai būna apie 3-6.

Jei nėra efektyvaus ir savalaikio gydymo, mirštamumas gali siekti apie 10%.

Endeminė šiltinė

Endeminėms šiltinėms priskiriamos įvairios šiltinės rūšys, kurias sukelia keliasdešimt skirtingų spirochetų rūšių, kurias perneša erkės.

Inkubacinis periodas - 1-2 savaitės, ligos pradžia su būdingu karščiavimu, galvos ir raumenų skausmais, aukšta temperatūra. Karščiavimo priepuoliai vėliau atsikartoja nereguliariai, dažniausiai kas 2-3 mėnesius, nors kartais ir po metų ar dviejų nuo pirmo užsikrėtimo. Karščiavimo trukmė būna apie 1-3 paras.