Schizofrenija

Schizofrenija (tariama, kaip "skizofrenija") arba šizofrenija (nuo lot. ir gr. schizo - skilimas) - psichikos liga, kuriai būdingas lėtinis asmenybės suirimas. Hebefreninė shcizofrenija pirmą kartą buvo aprašyta, kaip Dementia praecox (ankstyvoji silpnaprotystė) austrų psichiatro Arnold Pick 1891, o 1893 metais vokiečių psichiatro Emil Kraepelin darbuose išskirtos pagrindinės schizofrenijos formos bei simptomatika. Patį terminą schizofrenia 1908 įvedė šveicarų psichiatras Eugen Bleuler.

Schizofrenijos formos

Išskiriamos šios schizofrenijos formos:

• Paranoidinė schizofrenija - būdingos įkyrios idėjos, paranoja, kliedesys, haliucinacijos, kita pozityvi simptomatika. Negatyvūs simptomai neryškūs.
• Hebefreninė schizofrenija (kartais vadinama nerišliąja) - nerišlus mastymas ir nunykę jausmai. Aiškūs sudėtingesnių ir gilesnių jausmų sutrikimai, jausmų susilpnėjimas, manieringas elgesys, "primadonos sindromas", tipiškas užuojautos aplinkiniams trūkumas, nerišli šneka, "sąžinės atrofija", neaiški minčių eiga, tų pačių frazių ar žodžių nuolatinis kartojimas.
• Katatoninė schizofrenija - fizinės elgsenos sutrikimai, pradedant hiperaktyvumu, nerišliais judesiais ir baigiant gilia katatonija, rigidiškumu ar vaškiniu lankstumu, stuporu. Elgsenai būdingas negatyvizmas, priešgyniavimas.
• Nediferencijuota schizofrenija (kartais vadinama paprastąja) - šiai schizofrenijos formai priskiriami atipiniai atvejai, neturintys ryškios simptomatikos, tačiau demonstruojantys stabilią regresiją, mastymo ir emocinius sutrikimus.
• Rezidualinė schizofrenija (liekamoji) - įvairios likutinės (postpsichotinės) schizofrenijos formos, pasireiškiančios, kilus kitų formų schizofrenijos remisijai.

Papildomai klasikinėse psichiatrijos mokyklose išskiriamos dar kelios schizofrenijos rūšys, dažniausiai šios:

• Vangioji schizofrenija - ilgalaikė, lėtos formos schizofrenija, neturinti identifikuojamų schizofrenijos simptomų.
• Latentinė schizofrenija - ikisusirgiminė būsena, ilgainiui perauganti į kitas schizofrenijos formas. Pagal kai kurias teorijas - tai tiesiog neurozė.
• Schizotipinis sutrikimas - schizofrenijai būdingą simptomatiką turintys sutrikimai, kurių nepakankamas ryškumas neleidžia vienareikšmiškai diagnozuoti schizofrenijos.
• Schizoafektinis sutrikimas - irgi schizofrenijai būdinga simptomatika, bet skiriasi tuo, kad epizodinis, tačiau kartu nesigauna diagnozuoti kokios nors depresijos, manijos ar bipolinio sutrikimo.

Kartais, vardan tikslesnės pirminės diagnostikos išskiriama dar ir paranoidinė hebefrenija, turinti ir paranoidinės, ir hebefreninės šizofrenijos požymių.

Šzofrenijos simptomatika ir diagnozavimas

Simptomatika skistoma į dvi pagrindines grupes:

• Pozityvi simptomatika - haliucinacijos, kliedesiai, įkyrios idėjos, hiperaktyvumas, afektinės būsenos, kai simptomai yra "kūrybiški", atnešantys pacientui naujų potyrių.
• Negatyvi simptomatika - stuporas, atminties praradimai, valios sutrikimai, apatija, emocinis šaltumas, motyvacijos trūkumas, nekalbumas, uždarumas, susilpnėjęs loginis mastymas, etc., kur prarandami paciento įpročiai, žinios ir pan..

Bendrai pastebimi sutrikimai skirstomi į tipinius sutrikimus:

• Valios - apsileidimas, socialinių funkcijų nevykdymas, motyvacijos trūkumas, absoliutus paklusnumas arba priešingai - visiškas nurodymų nevykdymas, nesugebėjimas tikslingai veikti
• Mastymo - logikos sutrikimai, nesugebėjimas pasinaudoti ankstesne patirtimi, absurdiškos idėjos, kliedesiai, nesąmoninga įvykių interpretacija, saviidentifikacijos trūkumas, asmenybės ribų sutrikimas
• Emociniai - susilpnėjusios emocijos, sociopatija, aukštesnių jausmų (superego) išnykimas, empatijos trūkumas, neadekvačios reakcijos, asocialumas

Bendrai pastebimas nerišlus mastymas, neretai sukuriantis byrančios asmenybės įspūdį, minčių eigos sutrikimai, nesugebėjimas kurti ilgesnio rišlaus pasakojimo ar teksto (paklausus paciento, ką jisai veikė šiandien, jis nesugeba nuosekliai papasakoti, leidžiasi į lankas, pasakojimas absurdiškai šokinėja), klausos haliucinacijos (balsai, aptardinėjantys paciento elgesį), kliedesiai (amžinojo variklio idėjos, stebuklingi lošimo algoritmai, ateiviai, religinės idėjos), uždarumas, atsiribojimas nuo artimųjų, psichotinė simptomatika.

Vienas iš ryškesnių schizofrenijos simptomų - ryški ir įvairiapusiška ambivalencija. Regos haliucinacijos ar afektinės būsenos schizofrenijos atvejams nėra būdingos, pasitaiko retai.

Fiziologinių pakitimų, pagal kuriuos būtų galima identifikuoti schizofreniją, iki šiol nenustatyta. Kartais su schizofrenija siejami smegenų pakitimai ryškiai pastebimi tik pas pacientus, ilgą laiką gydytus neuroleptikais. Vienintelis patikimas rodiklis, nustatant schizofrenijos diagnozę - jau buvę schizofrenijos atvejai tarp paciento giminių.

Kai kurių autoritetų įvardijamas diagnozavimas pagal priešmirtinį prabudimą negali būti vienareikšmiškai vertinamas, kaip patikimas schizofrenijos simptomas, kadangi fiksuojamas tiktai post mortem, t.y., nepatikrinamas.

Diagnostiniai kriterijai

Diagnostiniai šizofrenijos kriterijai skirstomi į dvi grupes - pagrindiniai ir šalutiniai. Diagnozę galima nustatyti, jei yra vienas ryškus pagrindinis kriterijus, du neryškūs pagrindiniai kriterijai arba bent du ryškūs šalutiniai kriterijai. Diagnozuojant svarbu, kad kriterijai būtų stebimi su visa simptomatika ne mažiau, nei mėnesį.

Pagrindiniai kriterijai

Pagrindiniai keturi kriterijai, kurių pavienis leidžia diagnozuoti šizofreniją:

• Minčių aidas - specifinė pseudohaliucinacijų rūšis, kai mintys sukuria aidėjimo įspūdį. Pacientas skundžiasi, kad lyg tos mintys balsu būtų ištariamos galvos viduje. Taip pat kyla pojūtis, kad mintys yra svetimos, transliuojamos į galvą arba atvirkščiai - kad jas girdi aplinkiniai asmenys, ar kad jos perduodamos kažkur telepatiškai ir pan..
• Valdymo ir poveikio kliedesiai. Pacientas skundžiasi, kad jo kūną, mintis, veiksmus irba pojūčius valdo kažkas iš šalies, jį tyrinėja, prie jo prisijungia ir panašiai. Aplinkiniai įvykiai pacientui ima atrodyti sureguliuotais, aplinka netikra, surežisuota, aplink visokie aktoriai ir taip toliau.
• Klausos haliucinacijos. Kitaip tariant, balsai, kurie girdimi be jų šaltinio. Paprastai balsai komentuoja paciento elgesį, vertina, visaip tyčiojasi, kartais ir pagiria, būna kad ir nurodinėja pacientui, ką daryti.
• Stabilūs kliedesiai, neatitinkantys įprastos socialinės kultūros ar prietarų. Būdinga, kad kliedesiai didingi, susiję su visokiais ufonautais, iliuminačiais, driežažmogiais, pasauliniais sąmokslais ir panašiai. Pacientas tuose kliedesiuose dažniausiai figūruoja kaip labai rreikšminga figūra, pvz., koks nors Visatos valdovas.

Šalutiniai kriterijai

Šalutiniai kriterijai yra mažiau reikšmingi, tad diagnozė nustatoma tik esant dviems simptomatikų rinkiniams vienu metu:

• Įvairios haliucinacijos, besitęsiančios ilgiau nei mėnesį ir einančios kartu su kliedesiais, paaiškinančiais haliucinacijų kilmę. Būdinga, kad pacientas ima prisitaikyti prie tęstinių haliucinacijų, atranda joms paaiškinimus, kurie neretai būna absurdiški. Pvz., balsai galvoje paaiškinami tuo, kad neseniai pacientas buvo ligoninėje, jam darė operaciją ir narkozės metu įsiuvo į galvą implantą. Arba pvz., kokia nors mergina gali pasakoti, kad jai vis kūną bado nelyg adatomis, o tai dėl to, kad neseniai tratinosi su kažkuo, o paskui kai miegojo, tai kažkas jai į putę sukišo pakelį adatų.
• Minčių vogimo kliedesiai - pvz., mintys buvo, o paskui kažkur dingo ir baigėsi. Pacientas kalbėdamas pameta temą, netikėtai pereina prie kitos, visiškai nesusijusios temos, kalba nerišli, nusimušanti, kartais naudojami paciento išsigalvoti žodžiai, sakiniai neretai beprasmiai. Smarkiai primena kai kurių visai nusidegradavusių politikų kalbas, kas kelia įtarimus ir todėl siūlome jiems pasitikrinti.
• Katatoniniai sutrikimai, įskatint ir katatoninį stuporą. Pacientas tampa panašus į vaškinę lėlę, kuriai gali vūti suteikiama bet kokia poza. Visa katatonijos simptomatika. Tarpais stuporas gali pereiti į katatoninį sužadinmą, kai pacientas nerišliai blaškosi. Perėjimai iš būsenos į būseną labai staigūs.
• Negatyvinė simptomatika - pacientas praranda interesus, nustoja bet kuo domėtis, emoijos tampa skurdžiomis ar dirbtinėmis, imitacinėmis. Pacientas mažiau bendrauja su žmonėmis arba išvis tampa atsiskyrėliu. Kartais gali būti pastebimas pseudoproduktyvumas, kai pacientas nuolat lyg ir užsiima kažkokia veikla, vis kažkur skuba ir kažkuo užimtas, tačiau veikla neduoda visiškai jokio rezultato. Būdingas abejingumas nesėkmėms ir sėkmėms.
• Aiškūs elgsenos pokyčiai, pacientas neplanuoja ateities, neturi jokių tikslų, veikia nekryptingai. Būdinga, kad tai ne šiaip kažkoks kryptingumo praradimas, o tiesiog buvusių interesų dingimas ir nenoras nieko siekti. Pacientas gali ištisas dienas gulėti lovoje, atsikeldamas tik tam, kad nueitų į tualetą ar pavalgyti. Visą savo dėmesį pacientas nukreipia į savęs vidų, neretai prikurdamas visokių įdomių dalykų, tačiau visiškai nesidalindamas tuo su aplinkiniais.

Diagnozių efektyvumas

Pagal statistinius tyrimus, vykdant "mišrų" ir "dvigubą" diagnozavimą, diagnozės patikimumas yra neadekvačiai žemas. Mišraus diagnozavimo atveju, kai gydytojams pateikiami iki tol diagnozuoti ligoniai, esantys remisijoje, pramaišiui su patikrintais sveikais asmenimis, neturinčiais tikslo apgauti gydytoją, diagnozavimo tikslumas neviršija 71 proc.. Mišraus diagnozavimo atveju, kai gydytojams pateikiami iki tol diagnozuoti ligoniai, esantys psichozės būsenoje, pramaišiui su kitomis ligomis sergančiais pacientais, diagnozavimo tikslumas neviršija 43 proc.. Dvigubo diagnozavimo atveju, kai tam pačiam pacientui diagnozę nustato du nepriklausomi gydytojai, diagnozavimo tikslumas neviršija 65 proc..

Gydymas

Pozityvi simptomatika kupiruojama sedatyviniais, antipsichotiniais preparatais, aukštomis dozėmis. Negatyviai simptomatikai - palaikantis gydymas, antidepresantai. Katatonijos, stuporo atveju, esant negatyvizmui - elektrokonvulsinė terapija.

Bendru atveju gydymas simptomatinis, kaitaliojant gydymo būdus priklausomai nuo rezultatyvumo.

Prognozė

Varijuoja, priklausomai nuo ligos eigos ir gydymo. Esant vėlyvam pasireiškimui, ūmiai formai su aštriu deliriumu, pozityviems simptomams - geresnė. Esant negatyviai simptomatikai, ankstyvam pasireiškimui, vangiai eigai - blogesnė.

Ligos eiga smarkiai priklauso nuo paciento reintegracijos galimybių, prasidėjus remisijai.

Specifinė terminija

Schizofrenija - tai tradicinis, vakarietiškas terminas, žymintis asmenybės irimo sutrikimą. Sovietinėje praktikoje naudojamas terminas "šizofrenija", kuriuo žymima žymiai platesnė grupė psichikos ligų, įskaitant ir shizoptinį sutrikimą bei įvairias psichozes ar net neurozes. Atitinkamai, pagal terminų vartojimą galima identifikuoti ir gydytojo priklausomybę vienai ar kitai psichiatrijos mokyklai: sovietinės psichiatrijos (Kaščenka, Snežnevskio mokykla) atstovai vartoja terminą "šizofrenija", tuo tarpu šiuolaikinės psichiatrijos atstovai, gavę išsilavinimą, paremtą vakarietiškomis studijomis, vartoja terminą "schizofrenija" (tariamas, kaip "skizofrenija"). Psichoterapinių mokyklų atstovai linkę išvis nevartoti nei vieno iš šių terminų, neretai įvardindami schizofreniją, kaip pseudodiagnozę.