Leprozoriumas

Leprozoriumas - tai anokia kalėjimo tipo ligoninė, kur raupsuotieji gydomi. Aišku, su visais ten reikalingais atributais - ir langais su grotom, ir kartais netgi sargybinių bokšteliais, ir spygliuotom vielom. Nes raupsai - žiauriai užkrečiama liga. Tai aišku ten nuo jų kas paskiepytas - tai neserga visai, bet kaip tai dėl antivakserių skiepijimo įvesti nesigauna, tai ir raupsai vis dar egzistuoja.

Tiesa, čia reikia skirti vieną momentą - raupsai ir raupai yra skirtingos ligos, tarpusavy kažką bendro nebent per tai turi, kad sergantys žmonės atrodo baisiai.

Raupsų užkrečiamumas yra probleminis tuo, kad žmogaus organizme lepros mikobakterija aptinkama labai sunkiai, jos nerodo įprasti testai, tuo tarpu inkubacinis periodas gali tęstis daugelį metų. Tai reiškia, kad užsikrėtę žmonės gali apkrėtinėti kitus, tačiau taip ir liks neidentifikuotais. Dėl to infekcijos plitimą suvaldyti yra kraštutinai sunku. Dar labiau viską apsunkino tai, kad liga trunka ilgai, daugelį metų, ir visą tą laiką užkrečiama. Ir žmones reikia kaip tai laikyt, kad jie kitų neužkrėstų, o sukontroliuoti tą plitimą baisiai problematiška - nežinia, ar kontaktavęs ligoninės personalas irgi neužsikrės. O dėl labai ilgo inkubacinio periodo tai negalima ir to personalo išleist, jei jau kontaktavo. Ir dabar čia pridėkim, kad senais laikais vaistų nuo raupsų nebuvo.

Tai štai taip ir atsirado labai specializuotos ligoninės, skirtos raupsuotųjų laikymui - leprozoriumai.

Pirmieji leprozoriumai ėmė plisti dar Viduramžiais, ir jų buvo daug, nes buvo suprasta ir tai, kad liga yra užkrečiama, persiduoda kitiems, ir kad ligonius reikia izoliuoti, ir kad kartu pagydyti irgi nesigauna. Taigi, tie ligoniai būdavo uždaromi į specializuotus vienuolynus, kur turėdavo galimybę dirbti žemės ūkio darbus, melstis ir po truputį laukti, kol numirs. Ankstyvi ligoniai rūpindavosi senais, kurie jau mirdinėdavo. Štai Prancūzijoje apie XIIIa. jau buvo priskaičiuojama net apie 2000 leprozoriumų, tuo tarpu visoje Europoje - apie 19 tūkstančių.

Visur leprozoriumų tvarka būdavo panaši - žmogus, kuris kartą į ten pakliuvo, daugiau niekad negalėdavo išeiti. T.y., įėjai - ir viskas, lieki uždarytas suvisam, nesvarbu netgi, jei ir per klaidą pakliuvai. Aplinkiniai didikai ir kaimiečiai remdavo leprozoriumus, atveždami į ten maisto, įrankių, drabužių ir pan., nes visi žinodavo, kad ir patys į ten gali pakliūti.

Kadangi raupsai perduodami ne itin lengvai, o ankstyvose, besimptominėse stadijose tas perdavimas išvis yra gan silpnas, tai efektyvus leprozoriumų naudojimas Prancūzijai ir daliai kitų Vakarų Europos šalių per kelis šimtus metų leido beveik pilnai eliminuoti ir raupsus - štai jau XVIa. raupsai tapo ganėtinai reta liga, o dauguma leprozoriumų buvo uždaryti. Dalis leprozoriumų buvo paversti į durnynus.

Kiek ilgiau leprozoriumai išliko tose šalyse, kur infekcijų kontrolė būdavo daug silpnesnė: ten, kur pacientams leidžiama būdavo valkiotis ilgai ir niekas jų neizoliuodavo, ligos laikėsi ilgai, tad reikėjo ir leprozoriumų. Taigi, ilgiausiai tokios įstaigos išsilaikė Baltijos šalyse, Lenkijoje, Skandinavijoje, Pietų Europoje. Rusija tokių įstaigų ilgą laiką neturėjo, nes išvis nieko nekontroliavo.

Vėlesniais laikais, apie XXa. vidurį, kai atsirado pirmieji gydymo metodai antibiotikais, leprozoriumai gerokai transformavosi - tapo ne amžino uždarymo įstaigomis, kur žmonės laikomi iki mirties, o tik specializuotomis ilgalaikio gydymo ligoninėmis, kur gydymas gali užtrukti kelerius metus.

Sovietmečiu leprozoriumų tvarka buvo paprasta - leprozoriumai turi būti ne mažiau, kaip per 100 kilometrų nuo stambesnių miestų, t.y., būtinai kur nors kokiame tai užkampyje, kad neatsirastų kokių nors giminių, kurie bandytų ligonius aplankyti ir su jais per tvorą pabendrauti. Tokie apsilankymai visada reiškė riziką, kad kažkas dar gali apsikrėsti. Už pabėgimą iš leprozoriumo buvo numatytas straipsnis BK, o praktikoje tas straipsnis reiškė, kad iš paprasto, normalaus leprozoriumo pakliūsi į vieną iš kraštutinai blogų kalėjiminių ligoninių, kur su ligoniais elgdavosi ypatingai žiauriai.

Šiais laikais leprozoriumai daugiausiai veikia įvairiose trečiojo pasaulio šalyse, bet tenai neretai toksai chaosas, kad jiems net ir leprozoriumų suorganizuoti nepavyksta.

Tai čia dar gi kažkokie trenkti tolerastai neseniai pasauly ėmė kelti triukšmą, esą leprozoriumus visus reikia uždaryti, nes tai kažkaip pažeidžia žmogaus teises, kai jisai ne savo noru nuo visuomenės izoliuojamas. Tai čia jau Pipedija tokiai tolerancijai labai pritaria: jei jau skiepyt nuo raupų apstojam, tai ir nuo raupsų nepradėkim, ir leprozoriumus uždarykim, o ir pačius raupsus dar po visą pasaulį tyčinai paskleiskim, idantės visi būtų lygūs su ligoniais!

Beje, kai kurie galvoja, kad paskutinis leprozoriumas Lietuvoje buvęs Klaipėdoje, bet tai nėra tiesa - anas buvo uždarytas ankstyvais sovietmečio laikais, tuo tarpu kažkoks kitas smulkus leprozoriumas visgi buvo paliktas ir gyvavo per visą sovietmetį, o paskui dar ir kažkiek metų vėliau. Kaip ir visos tokio tipo įstaigos, oficialiai leprozoriumas per sovietmetį neegzistavo, nes oficialiai SSRS infekcinės ligos epidemijų ar kitų problemų esą nekeldavo.

Tai ir vėliau, po SSRS sugriuvimo, tasai leprozoriumas, buvęs kokiame tai giliame užkampyje, dar kurį laiką egzistavo, tai šį irgi uždaryt norėjo. Tai gal ir uždarė... Kaip sakė kokie tai gandai, tame leprozoriume dar apie 1990 tebuvo keli ligoniai, o personalo daugiau, nei sergančiųjų.