Pipedija - tautosaka, gandai, kliedesiai ir jokios tiesos! Durniausia wiki enciklopedija durnapedija!
Pervežimų karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
1 eilutė: | 1 eilutė: | ||
'''Pervežimų karas''' įvyko iš Rusijos pusės [[2013]], kai šioji sugalvojo nusigriebti iš Lietuvos tą verslo segmentą, kurį Lietuva buvo gerai įvaldžiusi. Tai Rusija tiesiog sugalvojo, kad gali imti ir nugrobti viską. Planas gavosi paprastas: rusiškus numerius turinčias [[fūra|fūras]] tikrinti | '''Pervežimų karas''' įvyko iš Rusijos pusės [[2013]], kai šioji sugalvojo nusigriebti iš Lietuvos tą verslo segmentą, kurį Lietuva buvo gerai įvaldžiusi. Tai Rusija tiesiog sugalvojo, kad gali imti ir nugrobti viską. Planas gavosi paprastas: rusiškus numerius turinčias [[fūra|fūras]] tikrinti trumpai, o lietuviškus numerius turinčias - tikrinti po keletą valandų. Tai viskas prasidėjo 2013 [[Rugpjūčio 30]], po to, kai Rusija sėkmingai pasireiškė per [[Pieno karas|Pieno karą]]. | ||
Aišku, eilės išsitęsė kilometrais, o fūros ėmė stovėti savaitėmis. Užlaikymas buvo toks didelis, kad ėmė gesti fūromis vežti produktai, o lietuvių vežėjai buvo priversti užsakinėti fūras iš Rusijos vien tam, kad iš lietuviškų perkrautų prekes į rusiškas ir tada pervežinėti. Rusija to ir siekė išties - taip kad rusiškos firmos laimėtų. | Aišku, eilės išsitęsė kilometrais, o fūros ėmė stovėti savaitėmis. Užlaikymas buvo toks didelis, kad ėmė gesti fūromis vežti produktai, o lietuvių vežėjai buvo priversti užsakinėti fūras iš Rusijos vien tam, kad iš lietuviškų perkrautų prekes į rusiškas ir tada pervežinėti. Rusija to ir siekė išties - taip kad rusiškos firmos laimėtų. | ||
5 eilutė: | 5 eilutė: | ||
Tuometis [[URM]] dirbo taip lėtai, kad į pervežimų karą sureagavo tik [[rugsėjo 13]], kai iš [[Latvių gatvė|Latvių gatvės]] išsikvietė Rusijos ambasadorių [[Vladimiras Čchikvadzė|Vladimirą Čchikvadzę]] ir jam įteikė notą. | Tuometis [[URM]] dirbo taip lėtai, kad į pervežimų karą sureagavo tik [[rugsėjo 13]], kai iš [[Latvių gatvė|Latvių gatvės]] išsikvietė Rusijos ambasadorių [[Vladimiras Čchikvadzė|Vladimirą Čchikvadzę]] ir jam įteikė notą. | ||
Tai niekas nelabai padėjo, o paskui po kiek laiko Rusija, pamačiusi, kad viskas | Tai niekas nelabai padėjo, o paskui po kiek laiko Rusija, pamačiusi, kad viskas peraugti gali į tarptautinius teismus, visą reikalą kiek pristabdė, bet kartojo panašius išpuolius ir vėliau, aiškindama, kad čia kažkurie Lietuvos vežėjai besantys nepatikimi. Aišku, nepatikimais buvo įvardinti visi, kas tik neturėjo savo filialų Rusijoje. | ||
Vežėjai gi ilgainiui pasitvarkė reikalus, kas susikurdami filialus Rusijoje, kas perkeldami dalį verslo į [[Baltarusija|Baltarusiją]] ar [[Ukraina|Ukrainą]]. Iš pastarosios, tiesa, vėliau teko irgi keltis, nes [[Rusija]] šiąją užpuolė jau ne prekybiškai, o realiais karo veiksmais. | Vežėjai gi ilgainiui pasitvarkė reikalus, kas susikurdami filialus Rusijoje, kas perkeldami dalį verslo į [[Baltarusija|Baltarusiją]] ar [[Ukraina|Ukrainą]]. Iš pastarosios, tiesa, vėliau teko irgi keltis, nes [[Rusija]] šiąją užpuolė jau ne prekybiškai, o realiais karo veiksmais. |
Dabartinė 17:43, 30 rugpjūčio 2022 versija
Pervežimų karas įvyko iš Rusijos pusės 2013, kai šioji sugalvojo nusigriebti iš Lietuvos tą verslo segmentą, kurį Lietuva buvo gerai įvaldžiusi. Tai Rusija tiesiog sugalvojo, kad gali imti ir nugrobti viską. Planas gavosi paprastas: rusiškus numerius turinčias fūras tikrinti trumpai, o lietuviškus numerius turinčias - tikrinti po keletą valandų. Tai viskas prasidėjo 2013 Rugpjūčio 30, po to, kai Rusija sėkmingai pasireiškė per Pieno karą.
Aišku, eilės išsitęsė kilometrais, o fūros ėmė stovėti savaitėmis. Užlaikymas buvo toks didelis, kad ėmė gesti fūromis vežti produktai, o lietuvių vežėjai buvo priversti užsakinėti fūras iš Rusijos vien tam, kad iš lietuviškų perkrautų prekes į rusiškas ir tada pervežinėti. Rusija to ir siekė išties - taip kad rusiškos firmos laimėtų.
Tuometis URM dirbo taip lėtai, kad į pervežimų karą sureagavo tik rugsėjo 13, kai iš Latvių gatvės išsikvietė Rusijos ambasadorių Vladimirą Čchikvadzę ir jam įteikė notą.
Tai niekas nelabai padėjo, o paskui po kiek laiko Rusija, pamačiusi, kad viskas peraugti gali į tarptautinius teismus, visą reikalą kiek pristabdė, bet kartojo panašius išpuolius ir vėliau, aiškindama, kad čia kažkurie Lietuvos vežėjai besantys nepatikimi. Aišku, nepatikimais buvo įvardinti visi, kas tik neturėjo savo filialų Rusijoje.
Vežėjai gi ilgainiui pasitvarkė reikalus, kas susikurdami filialus Rusijoje, kas perkeldami dalį verslo į Baltarusiją ar Ukrainą. Iš pastarosios, tiesa, vėliau teko irgi keltis, nes Rusija šiąją užpuolė jau ne prekybiškai, o realiais karo veiksmais.